Dar net neprasidėjus rinkimams Baltarusijoje, mūsų valdiški rėksniai su visa juos aptarnaujančia propagandistų bei „influencerių" svita puolė rėkti, jog rinkimai garantuotai bus suklastoti, o į gatves išėjusius žmones švelniai vadino „demokratijos gynėjais" bei „taikiais protestuotojais".
Kai JAV prezidentas Donaldas Trampas pateikė teismams ir Kongresui rinkimų Amerikoje klastojimo įrodymus, o pasipiktinę žmonės pradėjo veržtis į Kongresą, tie patys rėksniai klykė, jog „jokių įrodymų nėra", o protestuotojus išvadino „riaušininkais" bei radikalais. Beje, nei Baltarusijoje, nei Amerikoje nė vienas iš šių rėksnių nesilankė ir informacijos netikrino - jie seniai žino tiesą...
Kai Lietuvos policininkai guminėmis kulkomis prie Seimo šaudė į protestuojančius prieš dirbtinai pučiamas kainas žmones, vėlgi tie patys rėksniai kaip įmanydami dergė protestavusius, vadindami juos „radikalais", „neišmanėliais" ir „vatnikais".
Kai Amerikos miestus siaubė BLM ir „Antifa" riaušininkai, degindami mašinas ir plėšdami parduotuves, vartydami paminklus, terliodami dažais bažnyčias ir tyčiodamiesi iš valstybės, kurios mokamas pašalpas jie keičia į narkotikus, mūsų rėksniai sutartinai juos pavadino rasistų „aukomis" bei „demokratiškai permainų reikalaujančiais protestuotojais"...
Štai aš ir galvoju, kokie vėjai pučia mūsų rėksnių galvose? Kaip jie atsirenka - kurie protestai yra „riaušės", o kurie - tiesiog „taikūs"?
Viena aišku: demokratijos paslapčių jie uoliai mokėsi iš pamokslininkų, atvykusių iš anapus Atlanto. Pastariesiems darosi vis sunkiau įtikinti pasaulį, kad tik jie vieni yra amžinai teisūs bei neklystantys. Po kruvinų įvykių prie Kapitolijaus, kuris pas mus simbolizuoja „demokratijos tvirtovę", net ir uoliausių rėksnių galvose turėjo pradėti eižėti jų tikėjimo pagrindai. Nors gali būti, jog rėksnių sekta sėkmingai paskiepyta nuo įpročio kritiškai mąstyti...