Garsūs žmonės ar politikai iš bet kokios gyvenimiškos situacijos nori laimėti sau taškų. Ne karmos - populiarumo, kitaip sakant, reklaminių. Ar tai būtų baisiai sumušta paauglė, atimtas vaikas ar skurstanti močiutė. Dažni veikėjai, prieš tiesiant nelaimėliams ranką, pasistengia, kad į juos būtų nukreiptos visos filmavimo kameros.
1 nuotr.
Tai ne tik lietuvių būdo bruožas. Tas pat ir užsienyje. Štai, balandį degusios Paryžiaus Dievo Motinos bažnyčiai įspūdingas milijonines sumas suaukojo paprasti žmogeliai. Kai kurie netgi ne prancūzai. O štai vietos turtuoliai, grožio, mados industrijos dirigentai dar nepervedė nė cento. Nors žadėjo skirti ir 100 mln., ir 200 mln. eurų. Eilinį kartą sušmėžavo ekranuose ir dingo... skaičiuoti, aiškintis, pildyti dokumentus... Kada paaukos ir ar iš viso tai padarys, nežinia. Juk neįsipareigojo.
Sakoma, kad geri darbai daromi tyliai. Atkreipkite dėmesį, kaip, pavyzdžiui, tradicinių „Maisto banko“ akcijų metu aukoja produktus skurstantiems eiliniai pirkėjai. Niekas nesidairo, ar juos filmuoja, nepozuoja su makaronais ar aliejumi feisbuke. Tyliai įmeta produktus į krepšelį ir nueina. Tuo metu valdžios vyrai ir moterys išplatina pranešimą, kokioje parduotuvėje ketina apsipirkinėti.
Žinoma, kartais, norint sulaukti reikiamos reakcijos, reikia kalbėti garsiai. Tačiau pašūkavus, reikia nepamiršti. Niekas netrukdo asmeniškai nuvykti pas nelaimėlius, materialiai ar bent žodžiu paguosti. Tik labai abejoju, ar daugelis iš aktyviai kalbančių ar rašančių yra taip pasielgę. Juk jeigu nebus nuotraukos ar įrašo - niekas nežinos. Kam tuomet vargti?
Šiais laikais labiau vertinti reikėtų tuos, kurie ne reklamuotis skuba, o drįsta prisiimti atsakomybę. Tai parodo, kad žmogus jaučia tam tikrą kaltę - gal netiesioginę, bet moralinę, dvasinę - tikrai. Už tai, kad vaikai netinkamai auklėjami užaugo žudikais, už tai, kad girtas pareigūnas mirtinai partrenkė žmogų, už tai, kad teisuolį vaizdavęsis politikas apvaginėjo valstybę.
