6 nuotr.Šiais laikais, kai vis mažiau vaikų tiki Kalėdų Senelio realumu, politikai nepraranda vilties perimti minėto personažo vaidmenį. Žinoma, jie orientuojasi į suaugusiųjų auditoriją, bet panašumų yra. Prekybininkai, pasitelkę Kalėdų Senelio mitą ir vaikų troškimus, taikosi į suaugusiųjų pinigines. Geradariais apsimetę politikai irgi bando pasinaudoti vaikais, jie taikosi į suaugusiųjų balsus.
„Vaiko pinigai“ Lietuvoje šiemet tapo viena svarbiausių politinių prekių. Užteko vienai partijai prabilti apie jų didinimą ir kita iškart pradėjo tempti antklodę į save. Dabar jau ji dažniausiai mini „vaiko pinigus“, vaizduoja labai principingą, socialiai atsakingą. Ta partija - „socdarbiečiai“ su Gediminu Kirkilu priešakyje. Ponas Kirkilas pastaraisiais mėnesiais sulipo su terminu „vaiko pinigai“ kaip Veryga - su blaivybe, o Majauskas - su kanapėmis. Ši tema - naujoji „socdarbiečių“ vado vizitinė kortelė.
Deja, kortelę bus galima suplėšyti iškart po rinkimų. Galimybių pasirodyti socialiai atsakingais politikais „socdarbiečiai“ turėjo daug. Dar tais laikais, kai nebuvo atskilę nuo socialdemokratų. Ponas Kirkilas ir tada buvo vienas iš vadų, vienu metu - net aukščiausias vadas, premjeras. Gal ši kompanija, turėdama galimybes, pasirūpino, kad augant ekonomikai nebūtų nustekentas viešasis sektorius? Gal pasirūpino, kad Bendras vidaus produktas būtų perskirstomas jautriau, pagrindinė našta neužgultų dirbančių ir ne milijonus uždirbančių tėvų pečių?
Jei būtų pasirūpinusi, „vaiko pinigai“ šiuo metu nebūtų toks viliojantis masalas. Jau gimusių ar dar gimsiančių vaikų tėvai ir šiaip nesijaustų skurdžiais, jiems nebūtų labai svarbu, ar išmoka sieks 60, ar 70 eurų. Ir galbūt jie žiūrėtų į poną Kirkilą kaip į rimtą politiką, į jo bendražygius - kaip į rimtą partiją. Nes dabar, po daugelio metų neveiklumo, „vaiko pinigų“ saldainis tokiose rankose atrodo apgailėtinai.
