Tiesiog panaršius interneto skelbimuose, matyti, kad, pavyzdžiui, šiam savaitgaliui už kambarį prie jūros, su normalia lova, ne „raskladuške“, tektų mokėti bent 40 eurų. Gerai, jeigu miegoti joje galima dviem. Tada dar pusė velnio. Bet ar mūsų jau nebestebina tokios kosminės kainos? Žiūriu, ką siūlo kaimynai - štai Jūrmaloje už 50 eurų jau galima pernakvoti atskirame bute. Tiesa, nedidukiame, bet su atskirais patogumais, normalia lova ir garantuotu privatumu. Skirtumas jaučiamas, tiesa? Netgi autobusų bilietų Vilnius-Palanga kaina prasideda nuo 21 euro, o štai Vilnius-Ryga nuo 9 eurų.

Visiškas nesusipratimas? Ne, puikiai suvokiamas verslininkų gobšumas. Ir ne tik pajūryje verslaujančių. Tai galioja absoliučiai visur. Štai, savaitgalį užeinu į kvepalų parduotuvę. Matau, man patinkančio kvapo 50 ml buteliukas kainuoja 30 proc. pigiau. O su parduotuvės kortele, kaip lojalus klientas, gaunu dar 15 proc. nuolaidą. Tai ką, parduotuvė mane taip myli, kad prekę į minusą parduoda? Kur jau ne! Net ne už savikainą. Vis tiek prekybininkams lieka padori suma už kvapą. Tas pats visur, ar perkame kojines, ar statybines medžiagas.

Ir visos tos kainos būtų dar pusė velnio, jei šalyje būtų garantuotas padorus atlyginimas. Nes jūs man paaiškinkite, kaip, pavyzdžiui, pora su dviem mokyklinio amžiaus vaikais, kurios mėnesinės pajamos yra 1200 eurų, gali mokėti būsto paskolą, daryti remontą, sumokėti mokesčius, nueiti su vaikais į muziejų ar kino teatrą, sveikai maitintis ir dar bent vieną savaitę praleisti Palangoje? Negali? Bet juk visi skelbė, kad Palangoje ilsisi 200 tūkst. žmonių! Gal aš šiemet irgi būčiau matematikos neišlaikiusi, bet man galai nesueina...