1 nuotr.Sunku net pasakyti, kada situacija Lietuvos medicinoje buvo gera. Šioje srityje nuolat kunkuliuoja povandeninės srovės. Jeigu ne koks iš palatų išlindęs kyšio skandalas, tai piktais plakatais apginkluotas streikas. Bet kuriuo atveju kaltųjų paieškos ir tiesa dažniausiai kažkur paklysta, pasimeta klaidžiuose bei ilguose medicinos įstaigų koridoriuose.
Tačiau pradėkime viską nuo pradžių. Žmogus nusprendžia savo gyvenimą pašvęsti kitų gerovei ir pasirenka medicinos studijas. Ne vienus metus tenka minti universiteto slenkstį, ne vieną eurą sumokėti, ne vieną karčią mokslo šaknį sugraužti. Žinoma, tikiesi, kad vieną dieną visa tai atsipirks. Juk pasirinkai vieną prestižiškiausių profesijų pasaulyje. Pasaulyje galbūt, bet Lietuvoje žaidimo taisyklės visai kitokios. Čia medikai, kaip, pavyzdžiui, ir mokytojai, sėdi vienoje valtyje ir apie gerbiamų profesijų statusą bei padorų atlyginimą tik perskaito vaikų knygelėse.
Pas mus medikus valdžia mėgsta maitinti pažadais apie kaip ant mielių kilsiančius atlyginimus bei rojų žemėje. Juk svarbiausia pažadėti, motyvuoti žmones, o pažado tesėjimo laikotarpis visai netyčia gali pailgėti iki vėliau, niekada, ar kito ausiai mielesnio meto. Tiesa, pasirodo, būna ir tokių laimingųjų, kuriems po žadėtojo kėlimo atlyginimas net sumažėja.
Tokios smulkmenos, kad sveikata - brangiausias turtas, jau seniai atgulė į užmarštį. Sėdėdamas patogiai valdžioje geriau paburbėsi, kad medikai emigruoja ar neturėdami sąžinės ima kyšius, bet nepagalvosi, kad tokie „stebinantys“ dalykai vyksta dėl tavo kaltės. Pas mus valdžioje kaltų niekada nebūna, tarsi ant kokio šventųjų altoriaus.
Nors vieną dieną gali atsitikti ir toks dalykas, kad tie šventieji susirgs ir atsigręš į tai, kas turėtų vadintis mūsų medicina. Tačiau jos pėdsakų bus galima rasti tik žodyne, prie raidės „P“ - pažadai.
