Ne kantrybės, o vadinamieji „velnio lašai". Panašu, jog pastaruosius ir paskutinius (būtina tai pabrėžti) tauta vieningai stengėsi išgerti prieš užslenkant antrajai karantino bangai. Dar prieš lemiamą „uždarymą namuose", socialiniai tinklai tiesiog ūžė nuo kvietimų, pasiūlymų ir raginimų visiems tą paskutinį (!) kartą burtis ir rinktis baruose, kavinėse, restoranuose. Net nebūtinai jūsų mėgstamiausiuose, svarbiausia kažkur užimti kėdę ir švęsti atsisveikinimą su laisve.
5 nuotr.
Ir dauguma ėjo, juk vien „proga" - laisvės praradimas, įpareigoja. Atsisveikinimas, kaip sakoma, vyko „su triūbomis", daug garso, daug juoko, daug alkoholio, daug atsipalaidavimo. Nes juk nežinai, kada vėl galėsi išeiti viešai pašvęsti. O, be to, kaip matome, šiais laikais žmonės negali ištverti nei savaitės, nei mėnesio, nei pusės metų (pastarasis variantas jau būtų tiesiog nepadorus).
Žmonės nebemoka (o gal net nebenori) būti namuose su šeimomis. O jeigu išdrįsi ir vienam iš tokių šventėjų pasakysi, jog dabar tiesiog toks laikotarpis, kai reikia „užsidaryti", išgirsi pasipiktinusį ir pakeltą balso toną - „atsibodo, namie ir taip prisisėdžiu". Esmė ne tame, kad eilinį kartą žmonės nenori žaisti pagal gyvenimo diktuojamas taisykles, bet ir išbandę akistatą su pirmąja banga, jie vis dar užsimerkę tvirtina, jog tai tik lengvas vėjo gūselis, o ne banga.
Iš tiesų dabar gal netgi mažiau girdimos kalbos apie tyčinį valdžios siekį naikinti verslą, dalis užeigų savininkų jau susitaikė su esama padėtimi. Dabar sunkiausia jų klientams, jie vis grasina neišgyvensią be „tūsų", be trigubų alkoholio kainų. Taigi pandemija mums dar kartą priminė ne apie kai kurių žmonių sąmoningumo trūkumą, ar galbūt kai kuriuos nelogiškus valdžios sprendimus, o apie tai, jog labiau nei kokie italai mėgstame švęsti gyvenimą. Ir būtina švęsti kiekvieną dieną.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
