5 nuotr.Man vis dažniau ramybės neduoda vienas klausimas - kur dingo Baltarusija? Fiziškai ši kaimyninė valstybė, nors ir uždariusi sienas, yra ten pat, kur buvusi. Visgi kažkodėl apie jos gelbėjimą nebekalbama žiniose, nerašoma socialiniuose tinkluose, nebepostringauja įvairūs „specialistai" ir „ekspertai".
Tai keista, nes vos prieš kelis mėnesius, toliau siaučiant „suvaldytai" pandemijai, vienas „visiškai nepriklausomas" nuomonės formuotojas sukvietė žmones į „saugų" mitingą ir net suorganizavo koncertą nuo režimo kenčiančių brolių baltarusių palaikymui. Beje, gal kas žino, kur koncerto metu surinktos lėšos nuplaukė?
Apie tai, kad dabartinio šalies vadovo valdžia yra neteisėta, todėl prezidento postas turi būti atiduotas paskelbtajai, išrinktajai ir dar visokiai „-ajai", tik kažkodėl Lietuvoje, o ne gimtojoje šalyje apsistojusiai, prezidentei, nuolat primindavo politikai ar net ministrai. Bet staiga visi ėmė ir užtilo. Pagalvojau - gal čia aš kažką praleidau? Bet kad ne, Baltarusijai toliau vadovauja Aliaksandras Lukašenka, o „-oji" Sviatlana Cichanouskaja, panašiai kaip leitenanto Šmito vaikai tarpukario Rusijoje, klajoja po pasaulį ir bando įrodinėti savo tiesas. Tik, panašu, nelabai jai sekasi - Vakarai jos kalbų nepaiso, o ir gerbėjai Lietuvoje kažkur nunyko. Netgi naujosios premjerės, pandemijos metu smagiai leidusios laiką „-osios" prezidentės gimtadienyje, planuose nepastebėjau punkto - tęsti Baltarusijos demokratizavimo procesą.
Užtat pastebėjau Lietuvos visuomenės nuotaikų kaitą. Žmonės, viešai vertindami tiek tai, ką nuveikė ankstesnioji Vyriausybė, tiek dabartinės veiksmus, vis dažniau teigia, kad demokratinėje Lietuvoje gyventi tampa blogiau ir sudėtingiau, negu diktatūrinėje Baltarusijoje.
Sukirba mažytė viltis - gal mūsų politikai pagaliau atitoko ir prieš pradėdami mokyti gyventi kaimynines šalis, pirma demokratizuos Lietuvą?
