4 nuotr.Prieš dvidešimt metų gegužės pabaigoje Europa pakvietė švęsti Europos kaimynų dieną. Neva, kad žmonės geriau vieni kitus pažintų. Tik Europa lietuviams tuo nepasakė nieko nauja. Lietuvoje kaimynas kaimynui nuo seno buvo antras po brolių, seserų, tetų, dėdžių. Pabaigė didžiuosius darbus savo ūkyje, visi urmu pas užtrukusį kaimyną. O tada - šventė per visą kaimą.
Kaimas iki šiol geriau išlaikė kaimyniškas tradicijas. Ne tiek prie darbų, daugiau prie švenčių. Bet vis tiek, ištikus bėdai kur bėgsi pirmiau, jei ne pas kaimyną. Kaimiečiams paprasčiau, sodybų šeimininkai čia taip greit nesikeičia. Žino gyventojai ne tik vieni kitų vardus, žino, koks jis žmogus. Išvykdamas gali kaimyno paprašyti pasaugoti sodybą, raktą patiki.
O kokie mes esame kaimynai daugiabučių narveliuose? Dažniausiai tik tokie, kad vaikštom pro tas pačias laukujes duris. Jeigu kaimynė plauna laiptus, retas paklaus, o gal ir aš tą turiu daryti? Viena pažįstama pasakojo, kentusi, kentusi, kol pro ją, šiūruojančią skuduru laiptus, su gauruotu šuniu prasiirianti ponia kaimynė susipras. Nesulaukė. Suputojo kartą ir, sušlavusi šiukšles laiptinėje, paskambinusi į tos ponios duris, švystelėjo į koridorių. Santykiai baigėsi pranešimu policijai. Bet ką tu pagąsdinsi, jei kaimynai nuomojamuose butuose keičiasi greičiau nei vasara-pavasaris. Nei „labas“, nei „sudie“ susitikus, o apie grįžimą namo nuomininkai dažniausiai praneša trankia muzika ir šūksniais. Pabarė draugė kartą ir pasigailėjo. Dabar grįžę naktį dar ir į duris paskambina.
Miestuose žmonės kaimynais tampa daugiausia dėl aplinkybių, ne draugysčių. Jeigu kas nutiks, nebereikia belstis pas nepažįstamą, kai yra telefonas su skubiosios pagalbos numeriu. Bet „greitoji“ neatveš paguldytam į patalą duonos, neišims laikraščių iš dėžutės. Tai gali tik kaimynas.
