6 nuotr.Sekmadienio popietę bent dalis Lietuvos buvo prilipusi prie kompiuterių, televizorių. Tiesiogiai stebėjo princo Filipo laidotuves.
Nejau esame visai ne demokratai, bet slapti monarchistai? Su sacharininiu kostiuminių serialų prieskoniu? Sako, princas Filipas turėjo kiek stačiokišką humoro jausmą. Įdomu, kaip aristokratui atrodo tūkstančiai lietuvių, kurių protėviai - baudžiauninkai, jei jie leipstančiomis širdimis išlydi vos ne šimto metų sulaukusį ir jų niekada nepažinojusį hercogą. Vien todėl, kad jis - ne kažkoks šimtametis iš vietinių Kaniukų. Todėl tūkstančiai nekilmingų lietuvių pensininkų bei tūkstančiai bedarbių ar gaunančių tik minimumą liūdėjo kartu su milijonieriais britų monarchais prie savo televizorių. Solidarizavosi su monarchija kaip ištikimi liokajai. Ak, kokie automobiliai! Ak, kokie žirgai, damų sijonai!
Štai, ko mums iš tikrųjų reikia! Ne demokratijos, per kurią seimai pešasi, vyriausybės teisinasi, o prezidentai - arba per daug žiopli, užguiti, arba per daug kirviai. Didžiajai daliai lietuvių, matyt, reikia ne to, bet itin teatralizuotos, plebėjams nepasiekiamos valdžios. Kad Seimas atrodytų tarsi ką tik sugrįžęs iš Askoto žirgų lenktynių. Damos - su skrybėlėmis, džentelmenai - su frakais. Bendraujantys pagal griežtus protokolo reikalavimus. Pageidautina, kad bent kas antras seimūnas būtų Danijos eksprincas, škotų lordas. Tokius seimūnus labai gerbtume, todėl kad nesuprastume. Nes ar galima suprasti žmogų, kuris vaikystę praleido ne bute Žirmūnuose, ne kaimo „alytnamyje", bet klaikiame Vindzore. Toks niūrus gigantizmas vis tiek trenkia per sąmonę! Bet mes tokią savo valdžią gerbtume. Gal net sudievintume. Kaip princą Filipą sudievino viena Ramiojo vandenyno salos gentis. Nors ganėtinai juokinga, kai mums taip rūpi, ar Haris bendravo su savo broliu Viljamu. Na, koks mūsų reikalas? Ar mūsų gyvenimas nuo to pasikeitė?
