Vežantys žmonių suaukotą labdarą Ukrainai, jau ėmė socialiniuose tinkluose rietis, kuris - Rembo, kuris - cukrinio balso savininkas, kuris - herojus, o kuris - aferistas, ir t.t.
Nieko keisto. Juk ne visi labdariai privalo priklausyti tai pačiai profesinei labdarių sąjungai. Vadovaujamai paties kilniausio tipo. Matyt, niekaip nenusistato, kuris kilniausias. Kiekvienas beda pirštuku į save. Bet kam toks suabsoliutinimas? Jei pedagogai, medikai ir t.t. turi daug profesinių sąjungų, tai kodėl labdariai turi turėti mažiau? Jei šeimininkės susirieja, kurios keksas saldesnis, tai kodėl rimti Rembo negali susirieti, kurių labdaros teisingesnės? Būtų keista, jei kas nors nenorėtų užsėsti vienintelio teisingiausio labdario taburetės. Išspardęs kitas. Ir nepasiskųstų feisbukinei „prokurorei". Konkurencija, ponai ir ponios, ir nieko asmeniško.
O ką ukrainiečiai? O ukrainiečiai - palauks. O lietuviai, išgirdę apie vietines intrigas, jau baidysis aukoti. Nes štai paaiškėjo, kad vienas džipo galimai nenuvežė iki Lvovo, kitas savo skolas sumokėjo už lietuvaičių aukas.
O ar galėjo būti kitaip? Visokių žmonių yra visur. Tarp aukas renkančiųjų - ne išimtis. Įtartina, kai bet kokį masinį kilnų emocinį proveržį bando pabalnoti vis tie patys socialinių tinklų raiteliai. O tada išsišakoja į atskirus, nebūtinai tik kilnius, proveržiukus. Lygiai kaip ir per žemės drebėjimus - vieni aukojasi gelbėdami iš griuvėsių žmones, o kiti plėšia nelaimėlių butus. Blogiausia, kai gelbėtojai ima vieni kitus įtarinėti, kad kai kurie iš jų - užsislaptinę marodieriai. Nes tada visą energiją skiria ne sužeistųjų ieškojimui, bet saviškių sekimui. Įtarinėjimui. Dabar Lietuvoje būtent šis etapas. Veikiau, etapo tęsinys. Iš pradžių teisuolių „topas" - kitus pravardžiavo vatomis. O dabar ima rietis, ar labdara teisingai įvažiuoja į Lvovą.