Politikai ir kiti TV ekranų veidai labai mėgsta pandemiją lyginti su karu. Šiais laikais populiaru visur įžvelgti karą - hibridinį, kibernetinį, informacinį. Atsirado dar viena karo rūšis, nors neaišku, kaip ją vadinti - virusiniu, o gal biocheminiu karu? Mano nuomone, toks vieno žodžio pritaikymas bet kuriai problemai yra nevykęs dramatizavimas, bet bala nematė - jei taip nori, tegul sau švaistosi žodžiu „karas".
Jei jau karas, tai pažvelkime, kaip sekasi kariauti. Faktas, kad sėdime giliai apkasuose. O kaip kiti karo veiksmai - ar yra manevrų, kontratakų? Šių dienų kontekste kontrataka turbūt reikėtų vadinti vakciną. Kadangi vyriausybės vadina ją išsigelbėjimu, tai ir jų sugebėjimą kariauti būtų logiška vertinti pagal tai, kaip sparčiai šalyje vakcinuojami žmonės. Vertinant pagal tai, peršasi išvada - Europos Sąjungos valstybės, taip šlovinančios vakciną, yra pralaimėtojos, nes atsilieka nuo Jungtinės Karalystės, JAV ar Izraelio. Jos negauna ginklo, kurį šlovina.
Tiksliau, gauna mažesnėmis dozėmis nei minėtos ne Europos valstybės. Politikai suokia, kiek daug nuveikė ES, kaip mes, mažulyčiai, išvis nieko negautume, jei būtume vieni. Tačiau skaičiai rodo, kad ES nuveikė mažai. Jos mechanizmai, kaip ir kitais atvejais, juda lėtai, o lėtapėdžiai karų nelaimi.
Kaipgi ES reaguotų, jei kiltų tikras karas? Turbūt taip pat lėtai sukinėtųsi mechanizmo varžteliai ir karas spėtų pasibaigti, kol svarbiausios Europos institucijos bent jau išreikštų gilų susirūpinimą. Gerai, sakykime, tam yra NATO ir šis blokas reaguotų greičiau. O jeigu kiltų toks pusiau karas, pavyzdžiui, Rusijos kariniai laivai užblokuotų Klaipėdos ir Rygos uostus? Vėlgi tektų laukti, kol ES institucijos pereis visas nerimo, gilaus susirūpinimo ir politinio dialogo fazes. Po to jos išsitrauktų baisiausią savo ginklą - rezoliuciją. Ir tiek.