7 nuotr.Jei kas nors paklaustų, kuo ypatinga rugsėjo 29-oji, dauguma lietuvių turbūt tik pagūžčiotų pečiais. Smalsesnis žmogus gal pagūglintų ir sužinotų, kad 1529 m. būtent šią dieną įsigaliojo Pirmasis Lietuvos statutas. Tikrai svarbus įvykis teisės istorijoje, primenantis, kad Lietuva gali būti ir priešakyje, o ne uodegoje. O jei smalsuolis pagūglintų dar giliau, jis atrastų, jog rugsėjo 29-ąją įvyko ypatingos krepšinio rungtynės.
Sausas faktas yra toks - 2000 m. Sidnėjaus olimpinių žaidynių pusfinalyje Lietuvos rinktinė 83:85 nusileido JAV komandai. Pralaimėjimai nešvenčiami, pralaimėjusieji negarbinami, bet šis atvejis buvo išskirtinis. Aštuonerius metus visi tikėjo, kad iš NBA žvaigždžių sudaryta amerikiečių komanda skraido kažkur kosmose ir kiekvienas, norintis ją įveikti, pasmerktas beviltiškai daužyti galvą į sieną. Prieš 20 metų mažos šalies rinktinei pritrūko tik vieno metimo ir, nors jis nebuvo pataikytas, nenugalimumo mitas išsisklaidė kaip dūmas.
Po poros metų amerikiečius nugalėjo kelios rinktinės, 2004 m. tai padarė ir lietuviai. Buvo neįveikiami pasakų milžinai, liko tik žmonės, tokie kaip kiti. Mitui sugriauti nereikėjo kažko stebuklingo, užteko komandos iš šalies, kuri, iš JAV pozicijų žiūrint, yra nykštukė, tolimas taškas žemėlapyje.
Lietuviai taip pat dažnai įsivaizduoja esą nykštukai. Nieko aš negaliu, nieko nepakeisiu, viskas už mane nuspręsta - toks yra įprastas požiūris. O kas gali, kas pakeis? Tikrai ne milžinas, jam ir taip patogu drybsoti, mėgaujantis savo privilegijuota padėtimi. Tai galioja ir politikoje, ir kasdienybėje - tie, kas įsivaizduoja esą didesni, padėties keisti nenori. Tie, kas save laiko nykštukais, neišdrįsta. Tačiau tam, kad padėtis pasikeistų, kažkada tenka išdrįsti. Jei sunku, jei atrodo, kad neįmanoma kažką pakeisti, pravartu prisiminti rugsėjo 29-ąją.
