Griežtėjant apribojimams, realus pasaulis darosi vis sunkiau atskiriamas nuo virtualaus. Žmonės turi sėdėti namie, dirbti nuotoliniu būdu, o realybės atspindį atstoja informacija iš kompiuterių ar TV ekranų. Piliečiai raginami pakentėti, tai - tik laikini nepatogumai. Juk nesame visiški lepšiai, galime pakentėti? Tačiau taip apeliuodama į piliečių sąžinę, valdžia kreipiasi į vidutinį miesto ar bent miestelio gyventoją. Yra kitokių žmonių, kurių realybė visiškai nepanaši į modernaus miestiečio virtualybę. Ir apribojimai jiems nėra tik šiokie tokie nepatogumai.
Kalbu apie vienišus žmones, gyvenančius kaimuose. Kaip elgtis apribojimų laikais, jei artimiausia parduotuvė yra už 4-5, o artimiausia vaistinė - gal ir už 20 km? Tokių vietovių Lietuvoje tikrai yra. Pro jas retai važinėja autobusai. Per mokinių atostogas jie važiuoja dar rečiau, o dabar, sugriežtinus karantiną, nenustebčiau, jei savivaldybės reisų skaičių sumažintų iki minimumo.
Net jei nuošaliai gyvenantis žmogus yra palyginti sveikas, jam iškyla problemos, kurios miestiečiams visiškai nerūpi. Galbūt dėl to, kad aktualios tik kaimams, jos nerūpi ir valdžiai. Pavyzdžiui, ką daryti, jei baigiasi vaistai? Paprašyti kaimyno pagalbos? Bet kaimynas, net jei nėra alkoholikas, negali pavėžėti iki rajono centro. Toks kontaktas draudžiamas. Paprašyti vaikų ar anūkų pagalbos? Bet šie, kaip paprastai, gyvena kitoje savivaldybėje, o toks kontaktas irgi draudžiamas.
Valdžios moterys ir vyrai nuolat kalba apie pagalbą verslui, kartais pakalba ir apie psichologinę pagalbą, tačiau negirdėjau nė vieno, susirūpinusio tais vienišais, apribojimais galutinai nuo pasaulio atskirtais žmonėmis. Kuo valdžia padės jiems? Turbūt tik tuo, kad prieš kameras dar kartą paaiškins, kaip svarbu visiems susitelkti. Keista, bet telkiantis vis labiau vieni nuo kitų atsiskiriame.