7 nuotr.Per TV kasdien postringaujantys įvairiausi ekonomikos burtininkai kažkodėl atkakliai nepastebi eilinio nekilnojamojo turto kainų augimo vajaus. Nors, teisybės dėlei pasakykime, kad Lietuvoje niekada niekas nepigo, tačiau šios vasaros butų ir sodybų kainų šuoliai teoriškai turėtų priversti apie tai diskutuoti plačiau.
Akivaizdu, jog seniai pabodusios TV pasakos apie „saugias investicijas“ žmonių neįtikino, kaip ir nuolatiniai pavyzdžiai iš neva sėkmingo Vakarų pasaulio gyvenimo: „vakariečiai gyvena nuomotuose būstuose, todėl jiems lieka daugiau laisvų pinigų pramogoms ir kelionėms“.
Žmonės, nenorintys gyventi vien šia diena, supranta, kad pinigai kasdien nuvertėja: trilijonai „pandeminių“ eurų, lengva politikų ranka išmesti šalių „gelbėjimui“, grįžta bumerangu ir skaudžiai smogia pirmiausia tiems, kurie tikėjo savo bankuose dulkančių santaupų perspektyvomis. Kaip taikliai pastebėjo vienas į Airiją emigravęs lietuvis: visą gyvenimą dirbau, taupiau butui, kol supratau, kad neišeina nė dviratis...
Ir štai lietuviai pagaliau suvokė esminę vakarietiškos gerovės paslaptį: gyvenk į skolą. Jie užgulė bankus bei kredito unijas ir pradėjo pirkti nekilnojamąjį turtą, kaip svarbiausią savo ir savo vaikų gerovės garantą. Paskolos juk taip pat nuvertėja, be to, į skolą įsigytą butą gali iškart išnuomoti, užsitikrindamas šiokias tokias stabilias pajamas.
Kitaip tariant, žmonės nėra tikri dėl ateities ir netiki savų bei importinių politikų pasakojimais apie „stabilų augimą“. Nes jie mato, kad auga tik kainos, tarsi žolė apleistose parduodamose sodybose, kurios staiga tapo paklausios.
Tačiau išlieka vienas nemaloniai įkyrus klausimas, į kurį niekas pernelyg nesivargina atsakyti: ar tuščių pinigų spausdinimo procesas yra begalinis? O jeigu ne, tai kaip visa tai baigsis?
Į pinigus vežančio traukinio paskutinį vagoną spės įšokti tik saujelė laimingųjų. Visi likusieji sumokės už jų bilietą į geresnį gyvenimą, klausydamiesi, kaip šnypščia oras iš bliūkštančio iliuzinio balionėlio.
