5 nuotr.

Asociatyvi EPA-Eltos nuotr.

Lietuvių tinginiais tikrai negalima pavadinti. Žinoma, yra dalis pašalpiniais vadinamų, tačiau tai - veikiau išimtis, nei taisyklė. Lietuviai darbo nebijo, sunkumus ir iššūkius priima. Tačiau už savo kantrybę yra baudžiami.

Gaila, kad ne visi darbdaviai moka įvertinti tai, ką turi. Nereikia sakyti, kad neturime galimybių lygiuotis į Vakarų Europą ar skandinavus. Kas prašo? Mūsiškiui daug nereikia. Pastebėkite, gatvėje sutikti eiliniai praeiviai nesvajoja apie kosmines algas - jų lūpose paprasti skaičiai. Jeigu didmiestyje gyveni - 1200 pakanka, jeigu kaime - 800 gana. Ir viršvalandžiai ar darbas poilsio dienomis nebaisus, jeigu jie turi atitinkamą įvertinimą. Bet kai žmogus mato poskyriaus viršininko ir skyriaus vadovės atostogų Kanaruose nuotraukas, pardavimų vadovo „brendinius“ batus ar spaudos puslapiuose skaito apie generalinės direktorės naują namą - negali tiesiog dirbti už minimumą. Nes supranta, jog krauna pelną kažkam kitam, patys klimpdami į skolas.

Ekonomistai pastebi, kad verslininkai nelinkę dalintis - čia ir yra pagrindinis mūsų ir užsieniečių skirtumas. Gobšumas. Ir tik neseniai į verslo pasaulį kojas įmerkę ar plėstis ketinantys veikėjai suvokia, kad be patikimo darbuotojo nieko nebus. Tokie neieško darbininkų Baltarusijoje, netrina rankomis dėl atvykstančių ukrainiečių. Mat iš gerai apmokamo specialisto gali pareikalauti atsakomybės, o ką paimti iš to, kuriam centus moki? Paskutines kelnes numauti? Tokie juk neturi ko prarasti.