Politikai, kalbėdami apie savo elgesio normas, sako, jog pakanka laikytis 10 Dievo įsakymų, nes tai reiškia sąžinės buvimą. Jeigu sąžiningas, tuomet ir tinkamai atstovaus valstybei. Tačiau kodėl tarp mūsų išrinktųjų ir apskritai visuomenės tokia gaji praktika - „apjuodink kitą, kad pats pakiltum“. Kad ir kalbant apie mūsų kandidatus į prezidentus. Skaitai spaudą, žiūri televiziją ir čia kandidatai į prezidentus kritikuoja ministrus, savo oponentus, nevengia jų pašiepti. Kokio prezidento žmonės nori? Ar tokio, kurio darbai šaliai „patys kalbėtų už save“, ar tokio, kuris pasitaikius progai oponentų kritiką paverstų į neapykantos šou? Išlikti diplomatu, mėgstant žeminti kitus, kažin ar pavyktų...
Viena sostinės mokytojų pasakojo istoriją apie vieną iš 7 kandidatų į prezidentus. „Šis žmogus tuomet ėjo aukštas pareigas politikoje. Atvyko pasikalbėti su mokytojais, mes uždavinėjome klausimus, tačiau iš mūsų buvo tik pasijuokta, esą nemokame net normaliai paklausti, atėjome nepasiruošę kalbėti su tokiu aukštu politiku. Už šitą žmogų tikrai nebalsuosiu, nes akivaizdu, kad jam patinka žeminti kitus, o ne įsiklausyti“, - piktinosi situaciją prisiminusi pradinių klasių mokytoja.
Žinoma, Lietuva nėra išimtis, daugelyje šalių kandidatų koziriai yra „kompromatas“ prieš oponentus, tačiau jei politikas demonstruoja savo viršenybę prieš rinkėją, ko jis eina į politiką, koks jis gali būti valstybės vadovas? Banali, visiems nusibodusi, bet nesenstanti tiesa - mūsų valdžia pamiršta esanti Tautos tarnautoja, atstovė. Tačiau pakilus labai aukštai, tampa labai sunku įžiūrėti eilinius mirtinguosius su jų kasdienėmis problemomis.