8 nuotr.Jeigu politika būtų tik teatras, liepos 2-oji būtų labai svarbi diena. Mat šiandien oficialiai prasidės devintoji Europos Parlamento kadencija, naujai pateptieji jo nariai kartu su senbuviais susirinks į pirmąjį posėdį Strasbūre. Jokiame teatre neišvystumėte tiek žmonių, užsiimančių vaidyba. Šios įstaigos yra ir panašios, ir skirtingos. Teatre pinigai mokami už tai, kad žmogus vaidintų gerai. Europos Parlamente mokami ypač geri pinigai, bet vaidyba gali būti ir prasta. Juk mažai kas atidžiai stebi šią politikos sceną.
Pirmas ir svarbiausias europarlamentaro uždavinys yra įtikinti, kad jis dirba ir yra reikalingas. Čia kyla pora problemų. Pirma - dirbti ar nedirbti yra tik europarlamentaro sąžinės reikalas. Galima leisti dienas ant sofos ir niekas tau nė pirštu nepagrūmos. Antra - iki šiol niekas nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kam tas Europos Parlamentas reikalingas. O įtikinti žmones vis tiek reikia, taigi reikia vaidinti.
Teatro aktoriams tekstus parašo dramaturgai, jiems ambicijos liepia siekti kokybės. Dauguma europarlamentarų irgi yra mintinai iškalę tekstus, tik šie tekstai niekada netaps klasika dėl savo nykumo. Už fantaziją niekas papildomų pinigų nemoka ir postų nedalina, todėl patikimiausias kelias yra kalbėti apie kovą su marginalais, radikalais ir populistais. Et, kaip nors sueis neišrankiai publikai. Juk kova neva vyksta, ko jūs dar norite? Kovoja, reiškia dirba.
Europos Parlamento darbo apogėjus yra žodis „rezoliucija“. Tai yra dokumentas, kurį galima apibūdinti kaip realybės visiškai nekeičiantį pareiškimą. Kitaip sakant - žodinę oro pilį. Tačiau patys europarlamentarai oro pilimis labai didžiuojasi. Jomis irgi matuojamas „darbas“. Kadangi šį žodį tenka vartoti kabutėse, liepos 2-oji ir yra svarbi tik politiniam teatrui, o ne tikrai politikai.
