9 nuotr.Atšventėme atkurtos nepriklausomybės 30-metį. Paminėjome vienybę, kuri mus jungė tada. Neverkėme ir nesiskundėme, kai sovietų sąjunga mus už tai nubaudė užsukdama naftos ir dujų vamzdžius. Žinojome - tokia laisvės kaina ir priėmėme ją besąlygiškai. Nesulyginami dalykai, regis, laisvė, ir tai, ką mums teks išgyventi dabar, pasklidus nelemtajam virusui. Mes tiesiog turėsime kurį laiką apriboti savo laisves, prarasti, paskubėję nusipirkti keliones. Prarasti dėl ko? Dėl to, kad apsaugotume vieni kitus, ir patys išgyventume. Reikia tiek nedaug, tik kantrybės ir pakantumo.
Bet ne. Mes jau šiandien pjaunamės. Ir, ačiū Dievui, kad mūsų politikams užteko proto neviešinti užsikrėtusių virusu pavardžių, nes antraip prie jų butų būtų jau liepsnoję ne tik kilimėliai.
Žmonės grūmoja, virusą parvežę žinojo, kas gresia, ir vis tiek keliavo. Smerkia, kad dabar trumpi jų džiaugsmai kainuos visiems. Kam kančias ligoninėje, o kam dar blogiau. Bet ar ne tie patys žmonės ką tik rėkė, kad nereikia kelti panikos, juokėsi, kad draudžiami vieši renginiai, sporto sirgaliai vaidino didvyrius? Pykstame, kad nepamatysime „Kino pavasario“, prapuls sumokėti pinigai į brangius Turkijos kurortus. Mamytės virkauja, kad tenka gimdyti be tėvelių, giminės, kad neleidžiama lankyti sergančių artimųjų. Juokiamės, kad kaimynė nusipirko ne vieną, o kelis tualetinio popieriaus pokus.
Mes pikti. Prieš 30 metų tokie nebuvome. Tada mes turėjome priešą, kurio ėjimus sugebėjome nuspėti. Dabar turime priešą, kurio žinome vardą, bet klastos - ne. Jos nežino ir mokslas.
Visuotinas saugojimasis nuo klastingai žmones šienaujančių virusų - ne šių dienų atradimas. Siaučiant marui, kuris nuo viduramžių Europą siaubė ne kartą, būdavo uždaromi miestų vartai, deginami kaimai, specialiais ženklais žymimi nelaimėlių namai. Mes iki šiol aplenkiame (jei tik žinome) nuo juodligės kritusių gyvulių kapines. Tas jausmas ne svetimas. Telieka jį prisiminti.
