2 nuotr.Prezidentas ir išrinktoji premjerė derasi dėl ministrų ir stengiasi įtikinti piliečius, kad atrinks ypatingus žmones. Kompetentingus, skaidrius, energingus, kai kuriais atvejais - gal net patyrusius. Tačiau iš tiesų nereikia ypatingų gebėjimų, kad Lietuvoje taptum ministru ir poste išliktum visą kadenciją. Užtenka įvaldyti profesinį žargoną. Dirbti tai nepadės, bet atrodyti solidžiu politiku - dar ir kaip.
Prieš įvaldant žargoną, reikia įsisavinti tariamąją nuosaką. Visada sakyti „manyčiau", „siūlyčiau", o ne „manau", „siūlau". Kad, ginkdie, niekas nepagalvotų, jog kandidatas išties gali ką nors manyti. Ne tam jis sodinamas į ministro kėdę, kad ką nors manytų. Daug manys, bus apšauktas radikalu ir nebrendyla.
Klausant kai kurių kandidatų pasisakymus, matosi, jog tariamąją nuosaką jie jau dabar įvaldę puikiai. Ir apskritai, jie žino viską, ko reikia. Tai yra visus profesinio žargono žodžius, būtinus rimtam ministrui. Bene pats svarbiausias žodžių junginys yra „reikalingas sisteminis požiūris". Pavyzdžiui, laidos vedėjas klausia, kaip kandidatas tvarkys vieną ar kitą problemą. O šis rimtu veidu atsako: „reikalingas sisteminis požiūris". Ir viskas. Aišku, galima pridėti keletą sakinių, bet užtenka trijų žodžių, kad vedėjas ir piliečiai suprastų - normalaus atsakymo jie nesulauks.
Galima kandidato paklausti: o kaip suformuoti tą sisteminį požiūrį? Rimtas kandidatas atsakys nė nemirktelėjęs: būtinas platus dialogas. „Platus dialogas" - turbūt antras pagal reikšmę žodžių junginys politikų žargone. Prie jo puikiai dera pareiškimai, kad „vien draudimais nieko nepasieksime, reikia ir švietimo". Jei kandidatas sugeba suregzti tris sakinius, kuriuose panaudoti minėti junginiai, jis nenuvils nei partijos, nei koalicijos partnerių. Gal nuvils piliečius, bet šie patys kalti, kad nepasižymi sisteminiu požiūriu.
