Labai gražu, kai išrinktieji atsižvelgia į žmonių pageidavimus. Penktadienį rašėme, kad jie svarsto įstatymo pakeitimą, kuris leistų dviratininkams perėjose nenulipti nuo dviračio, o tiesiog važiuoti. Nors visi, gyvenantys dideliuose miestuose, žino, jog toks važinėjimas sukelia nemažai avarinių situacijų. Ir Seimo nariai žino, bet jie, geraširdžiai, suteikia dviratininkams šansą. Nes dviratininkai taip nori. Nes jie vis tiek važiuoja per perėjas, draudžia tai įstatymas ar nedraudžia.
Vienas politikas kadaise pasakė auksinę frazę: jei gresia išprievartavimas, gal geriau atsiduoti. Šiuo atveju - gal geriau leisti važiuoti, jei vis tiek niekas įstatymo nepaiso. Kažin, kada mūsų seimūnai tapo tokiomis jautriomis, į piliečių norus įsiklausančiomis asmenybėmis? Ir jei išties tapo, tai gal piliečiai galėtų tai išnaudoti? Juk galima sugalvoti daugiau norų.
Pavyzdžiui, jei kas nors piliečių paklaustų, ar jie norėtų, kad minimali pensija būtų 600 eurų, dauguma turbūt pritartų. Jei paklaustų, ar Seimo nariams turėti būti mokama minimali alga, vėlgi pritartų. O jei kas pasiūlytų, kad parlamentarai negalėtų už mūsų visų pinigus pirkti degalų ar važinėtis taksi, prieštaravimų taip pat nesigirdėtų. Tauta taip „myli“ Seimą, kad tikrai nurėžtų jiems algą ir persodintų iš gražių automobilių į troleibusus.
Žinoma, politikai tokių pasiūlymų net nesvarstytų. Iškart pasigirstų argumentas, jog pasiūlymai turi atitikti protingumo kriterijus. Prielaida, kad piliečiai gali reikalauti seimūnų gyvenimo pablogėjimo, būtų paskelbta visiškai neatitinkančia šio kriterijaus. Tautos nuomonė visiškai nerūpėtų. Ji tiesiog irgi neatitiktų protingumo kriterijaus. Ir tai būtų teisinga, nes įstatymų leidyba nėra pageidavimų koncertas. Tik kodėl tokiu atveju pageidavimų koncertai Seime visgi girdisi? Ypač prieš rinkimus ir biudžeto priėmimą.