(18)Sakoma, kad žmogus yra gamtos dalis. Skamba gražiai, tarsi gyventume darnoje su ja. O kaip yra iš tiesų? Matome, kaip miestuose be gailesčio pjaunami medžiai, net vasarą. Nieko tokio, gi bus pasodinta naujų, o kol kas „džiaukimės“ plikais pastatais, kuriuose virs darbai ir gyvenimas. Pasitikėkime valdininkų kompetencija, juk jie visada geriausiai žino, ko reikia visuomenei. Tikriausiai telepatiniu būdu žino, nes garsiai su žmonėmis nė nesikalba. Juk viską, kas trukdo, galime pašalinti, nupjauti, sunaikinti. Medis apsiginti nemoka, į užpakalį neįspirs.
4 nuotr.
Jei jau turime laimę gyventi šioje Žemėje ir esame tokia pat gamtos dalis, kaip ir gyvūnai, augalai, pagal tokią „logiką“ turėtume „naikinti“ ir paliegusius žmones (!), juk gims naujų, sveikų, gražių kūdikių. Tačiau medžiai, kaip ir išmintingi, gyvenimo matę žmonės, suteikia pavėsį ir atgaivą. Ko vertas verslo interesas tokiame kontekste? Gal ir nieko, tačiau jis nugali. Nes tik jam ir lankstomasi.
Kažkas pasakys, kad tokios filosofijos, galima sakyti, - pacifistinės ir žmogaus prigimtis niekada nebus tokia, nes žmogus iš prigimties medžiotojas, kuriam nuolat reikia grobio, kad prikimštų pilvą. Toks medžio motyvas - tik atskirų grupių, kurios nenori būti gamtos dalimi, o nori būti „gamta“, „dievybe“, kurios nustato kaip kam gyventi ir kas pasauliui yra geriau, savanaudiškumo atspindys.
Deja, ką reiškia žmogaus protas prieš visos visatos protą... Protą pasaulio, kuriame kiekviena ekosistemos dalis veikia taip sudėtingai, kad mes niekada to nesuprasime, net atlikę milijonus mokslinių tyrimų. Lengva ranka griaudami aplinką, matyt, darome kur kas didesnę žalą pasauliui nei patys manome. Tačiau veiksmas visuomet turi atoveiksmį.
