11 nuotr.Spalio 5-ąją sukako lygiai 10 metų nuo tos dienos, kai Kaune nuaidėjo šūviai į teisėją Joną Furmanavičių ir Laimutės Stankūnaitės seserį Violetą Naruševičienę. Į juos pataikiusios kulkos pasėjo daugybę paslapčių. Iki šiol visų jų teismams išaiškinti taip ir nepavyko. Tai buvo pirmas kartas, kai Lietuvoje nušautas teisėjas - aukštas valstybės pareigūnas, tačiau iki šiol - klausimų daugiau nei atsakymų.
Į Lietuvą bet kada galinti būti sugrąžinta Neringa Venckienė, tikimasi, galbūt galės padėti suprasti, ar visuomenę padaliję įvykiai Garliavoje tikrai tebuvo vienos šeimos istorija. Nusinešusi daugiau kaip 10 žmonių gyvybes. Iki šiol taip ir neaišku, ar mergaitė, kurią valstybė pasišovė apsaugoti bet kokia kaina, šiuo metu vis dar yra saugi. O ar saugūs visi kiti Lietuvos vaikai?
Valstybinės institucijos, regis, turi imunitetą nepatogiems klausimams. Ar gali būti, kad Drąsius Kedys nebuvo dar vienas žmogus, praskleidęs valstybės valdymo širmą? Ar tikrai galėjo būti, kad svetimose valstybėse alkoholio nevartojęs Vytautas Pociūnas Baltarusijoje pro viešbučio langą iškrito girtas? Ar pernai į Naująją Zelandiją įvaikinti atiduota mergaitė šiandien gyvena gražiai ir laimingai? Visuomenė viso to žinoti nenusipelnė. Valstybė nusprendė. Toks oficialus teisingumas.
Toks teisingumas - Lietuvos gėda. Visuomenė ją jaučia, išgyvena ir perleidžia per save, kiekvienoje tokioje istorijoje matydame save, savo artimuosius, giminaičius. O jeigu rytoj tokia bėda pasibels į mano namų duris... Matydami, kaip galimai nusikaltimus dangstantys asmenys kyla karjeros laiptais ir kraunasi turtus paprastų žmonių sulaužytų likimų sąskaita, žmonės gėdijasi tokio teisingumo. Galbūt visai pagrįstai manydami, kad nė vienas nesame apsaugotas.
