Lietuvoje nauji mokslo metai prasidėjo taip, kaip baigėsi senieji - nuotoliniu būdu. Visgi, sprendžiant iš kai kurių aukštųjų mokyklų studentų atsiliepimų, jie tiek švietimo įstaigas, tiek jose dirbančius dėstytojus užklupo netikėtai.
3 nuotr.
Nors dar vasarą tapo aišku, kad normalaus mokymosi šalyje, „sėkmingai suvaldžiusioje koronavirusą", nebus, niekas į tai rimtai nežiūrėjo. O kam? Juk universitetai, nors ir turi tam tikrą nepriklausomybę, pinigus faktiškai gauna iš biudžeto. Tad didelio skirtumo - dirbs jie ar ne - nėra. Jei tik pinigų bus biudžete, atlyginimai vis tiek bus išmokami. O jeigu vienas kitas studentas mokslų ir nebaigs, argi tai didelis nuostolis? Juk Lietuva ir taip pirmauja ne tik pagal migrantų ar savižudžių, bet ir pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų skaičių.
Matyt, panašiai galvoja ir dalis Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų, kurie, prasidėjus paskaitoms, staiga prisimena, kad jau seniai laukė savo eilės pas gydytoją ar būtent tą dieną, kai vyksta paskaitos, jiems skubiai reikia aplankyti kokią nors penktos eilės pusbrolio tetulytę.
Pasitaiko tarp jų ir tokių, kurie, nors puikiai žinojo, kad paskaitos vėl vyks nuotoliniu būdu, net nepasivargino atidžiau pastudijuoti tam naudojamų programų galimybių ar bent su jomis pagaliau susipažinti. Vėlgi, o kam? Juk žinių reikia ne jiems, o studentams. Tai tegul šie ir galvoja, kokiu būdu susisiekti su dėstytoju, gauti paskaitų medžiagą ar priduoti referatus bei kursinius darbus. Juolab kad dėstytojai savo jau atsimokė ir dabar gali net ir darbo vietoje „mėgautis užtarnautu poilsiu". Nes dėstytojai Lietuvoje, panašiai kaip teisėjai - kartą įkėlę koją į kokią nors aukštąją mokyklą, gali joje, jei tik mokykla nebus uždaryta, likti ilgiems dešimtmečiams. Ir visai nesvarbu, kad aplinkinis pasaulis keičiasi. Juk jiems, turintiems gal ne pačią šilčiausią, bet garantuotą darbo vietą ir stabilų atlyginimą, keistis nebūtina.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
