4 nuotr.Kova su pandemija privertė atsitraukti nuo įprastų aktualijų ir tarsi paraštėse paliko kilusius skandalus, valstybinių sistemų spragas. Bet, panašu, kuo toliau, tuo labiau mus visus palietusi krizė kasdien privers vis plačiau atsimerkti.
Lietuvoje paskelbus, kad mokslo metai bus tęsiami mokantis nuotoliniu būdu, kaip grybai po lietaus ėmė dygti mokiniai, kurie, pasirodo, neturi kaip mokytis. Jų namuose nėra kompiuterio. Tokių šeimų ministerija suskaičiavo 35 tūkstančius. Gėdingai teko nuleisti galvas, pripažįstant, kad tai, kas politiniam elitui yra kasdienis atributas, didelei daliai Lietuvos vaikų yra tik svajonė. Staiga paaiškėjo, kad eilinį kartą reikalaujame iš žmonių to, ko jie įgyvendinti negali. Kur žiūri vaiko teisės? Gal atostogų per karantiną išėjo ar dirba iš namų?
Priminsiu, kad dabar Matuko reforma mėgstamame vadinti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pirminiame projekte buvo įrašyta tokia sąvoka - „finansinis skurdas“. Jei ši sąvoka būtų likusi galutiniame projekte, šiandien vaiko teisių specialistai būtų turėję nemažai darbo. Kurgi būtų reikėję dėti šitiek vaikų, kuriuos tėvai skriaudžia nenupirkdami kompiuterio? Gal autobusais būtų reikėję suvežti prie reformos kūrėjos Dovilės Šakalienės namų kaip pabėgėlius, kuriuos vienas Bavarijos meras išsiuntė Angelai Merkel?
Visi vaiko teises ginantys įstatymai kalba apie vaiko teisę į mokslą. Šiandieninė situacija gėdingai apnuogino tiesą, jog Lietuvoje gyvena vaikai, kurių teisės nuolat pažeidžiamos. Ne dėl to, kad tėvai jų nemylėtų. O dėl to, kad jie gimė šalyje, kurioje socialinė rūpyba, atrodo, nepriskiriama gerovės valstybei. Bet vaiko teisių specialistai, vietoj to, kad reikalautų atsakomybės iš valstybės klerkų, mieliau ieško priekabių prie dirbančių tėvų, besistengiančių atsilaikyti suluošintoje sistemoje.
