Tad štai sėdžiu ir galvoju - o kur tie pardavėjai sugebėjo išleisti visus savo klientų pinigus? Sako: „Didžioji dalis gautų pinigų yra įšaldoma viešbučiams, aviacijos paslaugoms, pervežimo paslaugoms ir pan.“ Na, kaip įšaldoma, taip ir turi būti atšildoma. Juk skrydis nevykdomas - vadinasi, ir lėktuvas neužsakomas. Mokėti nereikia. Jei lėktuvas neužsakomas - tai ir viešbučiui mokėti nereikia. Klientas ten nenuvyks. Be to, lauke XXI amžius, kiekvienas interneto vartotojas gali kambarį viešbutyje užsirezervuoti be išankstinio mokėjimo, tad nereikia makaronų ant ausų kabinti, jog kelionių agentūros moka kažkam iš anksto...

Tai kur pinigai? Išeina, kad vos klientas perveda eurus už kelionės rezervaciją, jiems užauga mažytės kojytės - visi eurai tik šmurkšt pro agentės akis ir išsilaksto. Na, tuomet tas kelionių pardavimo verslas turėtų būti labai nuostolingas ir naujos įmonės neturėtų atsidarinėti ant kiekvieno namo kampo! Bet realybė - kita.

Tiesa, kad verslininkams kainuoja išlaikyti darbo vietas, mokėti algas ir mokesčius valstybei. Taigi dalis pinigėlių už kelionę išleidžiama tam, bet garantuoju, jog tai - mažiausia dalis.

Lietuvos turizmo asociacijos atstovai skundžiasi, jog dabar valstybė duoda virš milijono eurų paramos, tik su sąlyga, kad bus įkeistas turtas arba paramos įsisavinimas užtikrinamas laidavimu. O štai verslininkai nenorėtų tokių - dėmesio! - „perteklinių“ reikalavimų. Paprasčiau kalbant, jie iš valstybės nori gauti pinigų lygiai taip, kaip gavo iš savo klientų - be galvasopio, kaip tuos pinigus reikės grąžinti „jeigu ką“. Štai kur didieji machinatoriai. Šių laikų ostapai benderiai.

Tai vis dėlto, kur tie keliauti norėjusių žmonių pinigai? Jie tikrai neužsiaugino kojyčių ir nešmurkštelėjo į krūmus. Kaip pasakė kolega: jie tiesiog tapo kitų žmonių pinigais.