1 nuotr.Bankininkystė yra kone labiausiai gyventojų keikiamas verslas, tačiau be jo paslaugų retas kuris galėtų apsieiti. Valstybė šią priklausomybę nuo bankų daugelį metų tik skatino. Išsiimti mokėjimo korteles buvo priversti net garbaus amžiaus senjorai, kurių vienintelės pajamos - pensija. Šiandien jau ir mokinukai kišenpinigius gauna „išmaniuoju“ būdu - bankų kortelėse, o bankų darbuotojai sugeba apsuokti ir nuglostyti kiekvieną klientą, įsiūlydami jam ir visai nereikalingų paslaugų. Suprantama, tokių, už kurias jiems kapsės papildomi pinigėliai iš to kliento kišenės. Kaip kitaip, jei iš pagrindinės savo veiklos - žmonių indėliuose sukauptų pinigų skolinimo - bankai dėl mažų palūkanų jau nieko nebeuždirba.
Bet ir to negana - įmokos už paslaugas dvigubėja, apmokestintas ir kiekvienas pinigėlio pajudėjimas sąskaitoje, o panoręs savo uždirbtus eurus pačiupinėti grynaisiais, klientas turės atseikėti bankui keletą procentų nuo sumos.
Valdžios vyrai tik rankomis skėsčioja, bet būdų bankų apetitams pažaboti niekaip neranda. Kaipgi jiems apginti vis labiau plėšiamus piliečius, kai ir pati valstybė skandinaviškų bankų kišenėje sėdi? Šie semia milijardus ir šaiposi - vieni 3, kiti net 5 metus vietoj pelno mokesčio valstybei rodė špygą, o ir dabar sumoka tik grašius.
Viskuo kaltinama krizė, tarsi bankai būtų vieninteliai nukentėjusieji. Greičiau atvirkščiai - jie patys išpūtė būsto kainų burbulą, o nekilnojamajam turtui nuvertėjus vykdė specialius atidėjinius ir išpūtė nuostolius, šitaip gaudami indulgencijas nuo pelno mokesčio. Tikrosios krizės aukos - bankų pavergti žmonės ir valstybė, praradusi savo gabiausius piliečius. Šitų nuostolių mums niekas neatlygins.
