5 nuotr.Artėja vasara. Tai turbūt kiekvieno žmogaus pats laukiamiausias metų laikas. Įprastai jau viena koja beveik būtume atostogose - svajonių kelionės bilietai nupirkti, ekskursijos ir maršrutai sudėlioti, netgi apranga pamažu jau gultų į lagaminą. Tačiau, kaip jau kartota tūkstantį kartų, šie metai yra išskirtiniai. Žinoma, galbūt vasarą visos sienos jau bus atidarytos ir leidimas kelti sparnus vėl duotas. Tačiau ar tik išgirdus žodžius „jau galima“, iškart ir lėksime, kur akys mato? Turbūt dalis taip ir darys, juk tiek ilgai pastaruoju metu buvo „kankinti“ įvairių draudimų. Tačiau bus ir tokių, kurie ir toliau bijos (ar bandys saugotis). Aš veikiausiai būsiu pastarųjų eilėje.
Nors pamažu mūsų šalyje jau uždegamos žalios šviesos ir švelninamos karantino sąlygos, asmeniškai mane vis dar „drasko“ dvejonės - eiti ar neiti (nors galbūt čia Dvynių Zodiako ženklas „kalba“). Jau keturis mėnesius nebuvau pas tėvus, aišku, labai norisi, bet dar baisu, norisi pasaugoti. Tuomet susimąstai, jog pralaukti gali ir metus ar daugiau. Tiesa, savaitgalį jau išdrįsau išeiti į miestą. Pasižiūrėjus į tirštai nusėstas kavines susimąstai, ar žmonės suvokia, jog karantino sušvelninimas buvo susijęs su reikalavimų laikymųsi, o ne leidimu grįžti į normalų gyvenimą. Iš tiesų, kai atsisėdi lauko kavinėje, akimirką jautiesi kaip anksčiau, bet jausmas išblėsta, kai vėl pamatai kaukes, atstumus tarp stalų ir draudimų sąrašą ar dezinfekcinį skystį. Taigi, kur pažvelgsi, visur baimė.
Žinoma, nuėjus į parduotuvę duonos gali būti užkluptas to nematomo priešo, tačiau pastarasis „išėjimas“ veikiau yra būtinybė, o ne užgaida. Šie metai turbūt daug kam bus tik būtiniausių dalykų metai. Šiuo atveju baimė turbūt daugiau susijusi su kitų žmonių nesąmoningumu, o ne pačiu virusu. Juk, kaip sakoma, vienas lauke ne karys. Jei tu sėdėsi izoliavęsis ir laikysiesi visų reikalavimų, o kiti aplink švęs gyvenimą, mūšio nelaimėsi.
