7 nuotr.Keisti tie Lietuvos miškai. Auga tik siaura juostele greta didžiųjų kelių, o toliau - plynės ir gerokai papuvę kelmai arba beverčiai juodalksnių bei kitų „malkinių“ medelių plotai, pereinantys į krūmynus, žyminčius buvusias kirtavietes.
Prisimename, buvęs aplinkos ministras dievagojosi: ne ne, niekas niekur plynai nekerta, vėliau kiek pakeitė giesmelę - plynieji kirtimai esą nieko blogo, bet nebijokit, viso Labanoro tikrai neiškirs... Po to staiga išvis neliko jokio ministro, o miškavežiai kasdien nepertraukiamais srautais veža šviežiai nukirstą, dar sakais kvepiančią, medieną į užsienį.
Tokiam afrikietiškam „bizniui“ prieštaraujantys mėginami užčiaupti, vadinant juos neišmanėliais ir šalies BVP žlugdytojais. Nors kiekvienam darželinukui aišku, kad bet kurios žaliavos pardavimas sukuria pačią minimaliausią pridėtinę vertę... Bet ką darysi, ministro juk nėra, vadinasi, atsakomybės iš nieko nepareikalausi.
O tuo metu „einamajam“ miškų keliukų remontui valdžia pasirūpino skirti 4,2 mln. eurų. Už šiuos pinigus į duobes pabers žvyro, kiek palygins ir pakapstys, kad miškavežiams būtų lengviau pravažiuoti - o gal dar kur nors styro nenukirstas medis, kurį būtų galima iškišti skandinavams?
Visas šis vienadienių gobšuolių karnavalas oficialiai vadinamas „medienos pramone“ bei „miškų ūkiu“... Šiame „ūkyje“ didžiulius miškų plotus tyliai-ramiai valdo skandinavų baldų gamintojai, nes jų šalyse niekas taip siautėti neleidžia net vietos gamybos reikmėms.
Kažkada Amerikos ir Afrikos čiabuviams kišo stiklinius karoliukus mainais į auksą. Mūsiškiams kiša menkus popierėlius mainais į gyvą medį, kurį perdirbtą vėliau parduoda atgal už šimteriopai didesnę sumą. Tik vietos čiabuviai nustebę kasosi pakaušius: mes kertam ir parduodam, o turtėja jie... Kokia neteisybė...
