Valstybė tradiciškai apibrėžiama, kaip tam tikroje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinius gyventojus. Kas svarbiau - jos žemė ar jos žmonės? Matyt, svarbus bendras darinys.

Šiandien atskiros valstybės labai veikiamos globalizacijos. Pasaulio piliečio sąvoka peršama į jaunuolių galvas. Pasiklausykite, netgi dabar abiturientus viliojantys Lietuvos universitetai pabrėžia, kad ugdo paklausius užsienyje specialistus. Ar tai ne tiesioginis skatinimas baigus studijas išvažiuoti?

O ką kalba mūsų valdžia? Tik vienas kitas nebijo atvirai pasakyti, kad jeigu situacija nesikeis, tokios Lietuvos, kokia yra dabar, neliks. Maišysis tradicijos, kultūros, papročiai ir požiūriai. Valstybės suvereniteto lieka vis mažiau - didesnę dalį sprendimų tenka derinti su galingesniais partneriais, kurie ne visada supranta, kaip iš tiesų gyvena mažieji kaimynai.

Svarbiausios Lietuvą jau kurį laiką kamuojančios bėdos - emigracija ir socialinė atskirtis. Manote, tai labai rūpi kitoms ES šalims? Ne, juk pagrindinė ES vertybė - judėjimo laisvė. Tam atvertos sienos, įvesta bendra valiuta. Sotus alkano neužjaučia, todėl bendrijai tikrai galvos neskauda, jog lietuviams pensininkams neužtenka pinigų vaistams. Užtat Briuseliui labai svarbu lyčių lygybė, kvotos darbo vietose bei nuteistųjų orumas. Na, dėl teisybės reikia pasakyti, kad Europos Komisijos ataskaitose pažymima, jog socialinė nelygybė mūsų šalyje yra viena didžiausių visoje ES. Tačiau tai visai nereiškia kokios nors pagalbos. Vienintelis patarimas - kelti mokesčius.

Šeštadienį Lietuva švęs Valstybės dieną. Graži tradicija liepos 6-osios vakarą giedoti valstybės himną. Tačiau atkreipkite dėmesį - vis dažniau ir vis didesnės bendruomenės jį gieda užsienyje. Iš vienos pusės - gražu, kad nepamiršta, iš kitos - ar jie dar valstybės dalis?