7 nuotr.Apie Karabacho konfliktą net pas mus žmonės yra girdėję, tačiau daugelis sunkiai galėtų paaiškinti, kas ir dėl ko ten kariavo. Nors šiuo požiūriu vertinant, tai svetima problema, tačiau ji gali būti labai greitai „aktualizuota", jeigu neišmoksime mąstyti kritiškai, be savos ir svetimos propagandos klišių. Todėl padarykime kelias svarbias išvadas, leisiančias atsikratyti iliuzijų:
Toks dalykas, kaip „tarptautinė bendruomenė" (JTO, ES, NVS ir t.t.), neegzistuoja ir niekada neegzistavo. Priešingu atveju, tiek šis, tiek ir visi anksčiau vykę lokaliniai konfliktai būtų sustabdyti dar užuomazgose. Ne todėl, kad ta „tarptautinė bendruomenė" būtų labai gera ir humaniška, o bent jau tam, kad karai netrukdytų bizniui.
Iki šiol visi rimtesni konfliktai pasaulyje sprendžiami tik jėga, o ne diplomatija bei metų metus trunkančiomis derybėlėmis. O tai reiškia, kad reikia stiprinti bei gausinti ne skyles kelnėse trinančių diplomatinių valdininkų armiją, o tikrą kariuomenę ir atitinkamai ruošti visuomenę, pradedant nuo darželinio amžiaus.
Visos pasaulinės humanitarinės „labdaros ir paramos" organizacijos su jų išplėtotais tinklais bei milijonus kainuojančiomis reklaminėmis kampanijomis tėra muilo burbulas, nepajėgus išgelbėti net skruzdėlės, nekalbant jau apie žmogų. Pagrindinė jų paskirtis - masinis svetimų „lėšų įsisavinimas", o ne kenčiančių žmonių gelbėjimas.
Politinės tarpvalstybinės sąjungos, paremtos didžiųjų ir galingųjų pažadais bei garantijomis, tėra prezidentų parašai popieriaus kamputyje. Lygiai tas pats pasakytina ir apie skėtines tarpvalstybines organizacijas, blokus bei aljansus - silpnesniojo niekas niekada negins. Geriausiu atveju paskelbs „didelį susirūpinimą".
Iš istorijos niekas nesimoko, o vakarykščiai herojai greitai pavirsta niekinamais benamiais, priglaustais kokios nors didelės šalies paraštėse, kad niekas negalėtų rasti.
Daugelis Lietuvos pašonėje esančių valstybių tai išgyveno ir bent trumpam atsikratė iliuzijų. Tikėkimės, kad mes jų atsikratysime be tokių išgyvenimų.
