4 nuotr.Niekam ne paslaptis, kad daugelis valdininkų ir įvairių valstybinių įstaigų klerkų niekada nepasižymėjo meile darbui ar interesantams. Karantinas jiems tapo puikia proga dar ryškiau išreikšti šią savo nemeilę. Sėdi darbo metu namie ar kurioje kitoje vietoje ir niekas nemato, ką iš tikro tuo metu veiki. Užtat bet kada saugiu nuotoliniu būdu gali atsakyti, kad „labai daug darbo", todėl vienas, antras, penktas, dešimtas interesantas su savo klausimais turi apsišarvoti kantrybe ir laukti. Valdininkas imituoja aktyvią veiklą, darbo laikas skaičiuojamas, pinigėliai kapsi.
Deja, viskas, kas gera, kada nors baigiasi. Taip nutiko ir su daugeliui „aukso kasyklomis" tapusiu karantinu - įvestas kovo viduryje, birželio viduryje jis buvo atšauktas. Priverstinai „atostogavusios" įstaigos kibo į darbus, kad tik kažkaip kompensuotų per privalomas prastovas patirtus nuostolius. Tiksliau, kibo privačios, nes valstybinės, kiek teko su jomis bendrauti per pastaruosius kelis mėnesius, panašu, vis dar gyvena „karantino režimu".
Pateiki kokią užklausą, o tau ateina ne atsakymas į ją, bet patikinimas „kad užklausimas gautas ir prie šio klausimo dirbama". Arba net toks neateina. Bandai prisiskambinti į vieną ar kitą įstaigą, o ten, arba telefonai nuolat užimti, nes esą visi „labai dirba", arba niekas nekelia ragelio. Tad belieka sėdėti ir laukti, kol koks nors klerkas susimils ir kažką brūkštels.
Ir liūdniausia, kad tokį žemesnių instancijų elgesį toleruoja ar net tylomis skatina aukštesnės. Štai bendraujant su vienu viceministru ir išsakius pastabą, kad tai ministerijai pavaldi priežiūros įstaiga dvi savaites nesugeba pateikti paprasto atsakymo, buvo pareikšta, kad „atsakymo gali tekti laukti ir metus"... Matant tokį ministerijų požiūrį, turbūt nebereikia stebėtis, kad „karantinas" valstybinėse institucijose tęsiasi.
