Ar žinote, kuo ypatinga liepos 11-oji? Ogi tuo, kad 1928 m. būtent šią dieną toks mažai kam žinomas Viurtenbergo hercogas Vilhelmas fon Urachas buvo išrinktas Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Taip nusprendė Lietuvos Taryba, bet sprendimą dabar jau galima prisiminti tik kaip nereikšmingą istorinį faktelį, nes tikru karaliumi fon Urachas niekada netapo. Nuo to laiko bandyti įvesti Lietuvoje monarchiją nebuvo.
Nelabai svarbus faktas kartais paskatina susimąstyti. Ką Lietuvai būtų atnešusi monarchija? Turbūt nieko. Būtų keista matyti karalių valstybėje, kurią sukūrė valstiečių sūnūs, taip parodydami, kad žemas luomas - ne yda, o didžius darbus galima atlikti ir be mėlyno kraujo. Kita vertus, viduramžiais valstiečiai karalius garbindavo, negalėdavo įsivaizduoti gyvenimo be jų. Kirba įtarimas, kad šis valstietiškumo požymis mumyse išliko. Žmonių, norinčių pasijusti karaliais ir karaliukais, netrūksta ir dabar. Netrūksta ir tokių, kurie nori karaliukams lankstytis.
Atkūrus Nepriklausomybę, vienas amžiną atilsį politikas sumanė Vilniuje pastatyti rūmus. Jam nelabai rūpėjo, kai specialistai sakė, kad senųjų rūmų vis tiek neatkursime. Nerūpėjo ir tai, ar piliečiams priimtina kaina. Turbūt labiausiai rūpėjo įamžinti save. Rūpėjo užmojis ir, reikia pripažinti, užmojis buvo didelis. Gal dėl to dabar jau niekas nepyksta dėl išleistų milijonų ar autentikos trūkumo.
XXI amžiuje neliko nei karalių, nei didelio užmojo. Mastelis vis mažėja, liko tik karaliukai. Jie tūno ne svarbiausiose valstybės institucijose, o savivaldybėse, nes jose patogiausia kadencija po kadencijos išsilaikyti soste. Nenustebčiau, jei kuris nors išsilaikytų ilgiau nei Elžbieta II. Karaliukams irgi rūpi kažkaip save parodyti, bet statyti rūmus jie nepajėgūs. Vaje, ką tada daryti? Kai jau visai prispiria reikalas priminti apie save, jie bent pripila smėlio ten, kur geriau nepilti. Arba uždengia betonu ir trinkelėmis vietas, kur galėtų būti smėlis. Kurį laiką buvo madinga statyti auksinius tualetus, bet jų kvapas riečia net menkiausio karaliuko nosį, taigi ši mada nyksta.
Po tokių žygių kyla triukšmas ir patenkintas karaliukas trina rankas. Jam tiek ir užtenka, jis jau parodė save. Tikros audros - karaliams, o karaliukams - tik audros vandens stiklinėje.