2 nuotr.Visi mėgsta keliones traukiniais, ypač vasarą. Juk tiesiog patogiai įsitaisai ir važiuoji dairydamasis per langelį. Ne paslaptis ir tai, jog, ar į geležinkelio stotį atpėdinsi pirmadienį iš ryto, ar šeštadienį po pietų, vis tiek atsidursi minioje, pas mus vagonai nuolat sausakimši. Toks vaizdas, jog niekam nereikia dirbti, o visi tik atostogauja ir keliauja. Nors, atrodo, koronavirusas turėjo sumaišyti kortas ir tarp geležinkelio bėgių, tačiau šioje vietoje teorija ir praktika akivaizdžiai prasilenkia.
Apsilankykite sostinės geležinkelio stotyje. Per garsiakalbį jums dar kartą maloniai bus priminta apie privalomą kaukių dėvėjimą ir atstumų laikymąsi. Viskas suprantama, o neramiai zujantys keliauninkai stengiasi „vykdyti nurodymus“. Tuomet, prieš traukiniui išvykstant, į jį įlipa apsaugininkas ir rūsčiu žvilgsniu nužvelgia keleivius, ar visi dėvi kaukes. Negana to, vagone per garsiakalbį dar kartą pakartojamas pranešimas apie saugumo reikalavimus. Ir tai vėlgi suprantama.
Kadangi jau tiek kartų buvo kalbėta apie atstumų laikymąsi, džiaugiesi, jog yra bent toks pliusas, kad sėdėsi vienas (bent taip manai), kaip karalius, tačiau, kur buvęs, kur nebuvęs, šalia „tūpteli kaimynėlis“. Ir taip užsipildo visas pilnutėlis vagonas. Tarp sėdinčių žmonių gal kokie 5 cm (ir tai daugiau teoriniai) atstumai. Nekalbant jau apie tai, kad, pavyzdžiui, kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą traukiniu tęsiasi daugiau kaip keturias valandas.
Štai tau ir mįslė. Ką daryti, kai traukinyje pranešama laikytis atstumų? Stumti kaimyną lauk? Juk kitu atveju rizikuoji sveikata ir darai nusižengimą. Ar tiesiog „suprasti“, kad dabar visiems „baisiai“ sunku ir šalies geležinkeliai negali prarasti nė pinigėlio? Nes turbūt būtų naivu tikėtis, jog tiesiog bus prikabinta daugiau vagonų ir visiems sudarytos tinkamesnės sąlygos.
