9 nuotr.Kitą savaitę šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė dešimtą kartą atsiskaitys už per metus nuveiktus darbus. Šįkart pranešimas, vainikuosiantis dešimt metų trukusią karjerą aukščiausiame valstybės poste - bus paskutinis. Kokia tokių pranešimų nauda žmonėms? Jokios. Ypač žinant, kad šiais metais prezidentė visuomenei ir taip buvo dosni - išleistas „valstybės paslaptį atskleidžiantis filmas ir nekrūpčiojanti knyga“.
Prisipažinsiu, skaitau Ulbinaitės knygą. Tačiau sekasi sunkiai - ne todėl, kad mažai laiko ar sudėtinga tematika. Nieko stebuklingo ten nėra. Skaityti apie tai, kaip visa šalis, visų tarnybų vadovai, visų partijų veikėjai buvo nusiteikę prieš prezidentę, nenorėjo „išsiskaidrinti“, nenorėjo dirbti Lietuvai, kaip to norėjo prezidentė... trūksta kantrybės. O kur dar kova su oligarchais! Puslapis po puslapio kupini liaupsių neklystančiai, vienintelei ir nepakartojamai Daliai. Kritinio mąstymo - nulis. Vietomis, prisipažinsiu, net kyla įtarimų, jog rašė pati D.Grybauskaitė...
D.Grybauskaitės sprendimai vieniems gali būti priimtini, kitiems jos politika - abejotina. Tačiau visi sutiks, kad neklystančių žmonių nėra. Nėra tobulų. O štai plieninei magnolijai suteikiamas būtent tobulumo epitetas. „Tokios jau nebebus. Lietuva dar nesupranta, kokia laimė jai teko gyventi su tokia prezidente!”(Vargšė prezidentė, jai dešimt metų teko vadovauti dviem milijonams kvailų avinų.)
Beje, knygoje rašoma, neva D.Grybauskaitė nenorėjo į prezidentūrą. Tačiau suprato, kad Lietuvai jos reikia, žmonės jos nori. Mielai būtų dar kelis metus ES struktūrose praleidusi. Gal dabar grįš? Juk D.Grybauskaitės pavardė karts nuo karto minima Briuselio koridoriuose, o jeigu „net Merkel nustoja rašyti trumpąsias žinutes, kai Grybauskaitė kalba“, tai postas garantuotas. Aiškėja, jog ne. Nei lenkai, vengrai, čekai ar slovakai mūsų neklystančios prezidentės nenori matyti Europos Vadovų Tarybos pirmininkės poste. (Gal jie irgi nesupranta, kokią laimę praranda?)
Liepos 12-ąją bus inauguruotas naujasis prezidentas. Tikiuosi, knyga jau bus baigta skaityti. Gal paskutiniame puslapyje bus pridėta instrukcija, kaip atėjus į S.Daukanto aikštę teisingai balsu raudoti, nuo pjedestalo nulipus JAI. Žiūrėdami panašius vaizdus iš Šiaurės Korėjos juokiamės, o štai skaitant knygą juokas neima. Nes mums peršamas lygiai toks pats kultas, tik vakarietiškoje pakuotėje.
