7 nuotr.Ramiajame vandenyne yra Velykų sala, garsi savo įspūdingomis ilganosėmis skulptūromis. Kai XVIII amžiuje į salą atvyko europiečiai, tik skulptūros ten ir paįvairino kraštovaizdį. Medžių saloje nebuvo, mat vietiniai gyventojai be skrupulų juos iškirto. Nors įprasta manyti, kad gamtą siaubia tik industrializuoti Vakarai, žmonėms šis polinkis visada buvo būdingas. Štai ir Velykų salos gyventojai kadaise nusprendė, kad svarbiau pridaryti akmeninių skulptūrų, kurioms nuridenti iki stovėjimo vietos reikėjo daugybės rąstų, nei išsaugoti savo medžius. Liko plynė su šelmiškai spoksančiais stabais.
Ši istorija aktuali ir XXI amžiaus Lietuvai. Jei paklaustumėte vieno lietuvio, ar medžiai jam svarbūs, atsakytų: labai. Tačiau valstybės mastu jie kažkodėl visiškai neatrodo svarbūs. Kai pasitaiko proga išnaikinti pušyną ar netgi sengirę, tuoj pat atsiranda būrys entuziastų, norinčių pasinaudoti proga. Įsijungia politikai, sugalvojantys daug priežasčių, kodėl mišką būtina kirsti. Jie įsijaučia į miško sanitarų vaidmenį.
Sakysite, čia ne Velykų salos atvejis, pas mus miškas kertamas ne dėl noro pastatyti vieną kitą stabą? Tiesa, bet jį kertant lenkiamasi pačiam populiariausiam visų laikų stabui - Aukso veršiui. Kas turi daug pinigų, tas be vargo nusiperka teisę naikinti medžius.
Jei kas būtų paklausęs vieno Velykų salos gyventojo, ar jam svarbūs medžiai, jis gal irgi būtų atsakęs: labai. Tačiau visi kartu, vedami savo vadų, jie nesustojo tol, kol neiškirto visko. Juk pradžia turbūt nebuvo skausminga - ką reiškia keli medžiai, kol jų yra daug? Tokiais atvejais bėda ta, kad pradėjus naikinimą niekas nežino, kada bus sustota. Ar apskritai bus sustota? Gal ir mes naujųjų stabų turėsime pristatyti tiek, kad tik likę visų vėjų perpučiamoje plynėje atsikvošėsime ir su nuostaba paklausime: kur mūsų medžiai?
