Baigiasi sezonas, tad prekybos centrai užtvindyti akcijų jūra. Kur pažvelgsi, iš kiekvieno kampo tau moja milžiniškas ir ryškus išpardavimo plakatas, kviečiantis pigiau (bent jau teoriškai) įsigyti „svajonių“ prekę. Tiesa, dažnai „svajone“ ji ir tampa būtent dėl to, jog yra su nuolaida, taigi tiesiog negali nepirkti. Ir štai, namai vėl pilni nereikalingų ir beverčių daiktų. Būtent tikroji vertė ir kelia daugiausiai klausimų. Žinoma, yra ir mūsų šalelėje kokybės apraiškų, tačiau „populiariausiuose“ ir „įperkamiausiuose“ taškuose tai daugiau utopija nei realybė
Tad „apsilankykime“ rūbų parduotuvėje. Paprasta palaidinė kainuoja keliasdešimt eurų, už suknelę gali tekti pakloti ir šimtinę, o jau paltas išvis „suvalgo“ pusę atlyginimo ir t.t. Tačiau galiausiai sukrapštęs paskutinius pinigus ir nusipirkęs išsvajotuosius rūbelius, realiai jais pasidžiaugti gali daugiausiai porą kartų. Nes po to „vaizdo nebelieka“, kokybės nerasta, neduok Dieve, dar išskalbsi, tai iškart gali deginti. Tiesiog dažniausiai mums siūlomos tos prekės, ant kurių etikečių puikuojasi užrašai „Pagaminta Vietname, Bangladeše, Kinijoje ar dar kažkur pašiūrėje po palme“. Ten žmonės už pastarųjų rūbų siuvimą gauna centus, jei ne „guzikus“, dirba nepavydėtinomis sąlygomis, o mes „išsišiepę“ mokame ne po vieną kupiūrą. Tiesa, ne kartą teko girdėti, jog tokiems pat prekių ženklams (iš tų „populiariųjų“) siuva ir mūsiškiai, tačiau darbščiųjų Lietuvos siuvėjų gaminių mes nematome, juos iškart išveža svetur ir jais puošiasi ponios iš Prancūzijos, Ispanijos.
Tad ką daryti, jei kokybiškų dizainerių apdarų neįperki, o ir už šlamštą permokėti nenori? Dalis tautiečių jau rado atsakymą į šį klausimą. Pasiimi tuščią lagaminą ir vyksti į užsienį. O ten ir nuolaidos tikros, ir kainos ne iš kosmoso, ir kokybė ne iš serijos „pasimatavai ir rytoj sudegink“.