6 nuotr.Prieš keletą metų lietuviai buvo pripažinti viena mažiausiai besišypsančių tautų pasaulyje. Stebint šios dienos situaciją galima teigti, kad besišypsančių skaičius kiek padidėjo. Tiksliau, krašte smarkiai sumažėjus gyventojų (emigrantų skaičius perkopė milijoną), besišypsantys, kurių vis dar yra mažuma, būna dažniau pastebimi.
Žiūrint racionaliai, nenorą šypsotis galima pateisinti vien šia aplinkybe. Kita vertus, nenorint kažką daryti, pasiteisinimui galima sugalvoti šimtus priežasčių - žiema buvo be sniego, auga kainos, valdžia „gerovės valstybę“ kuria tik sau, viršininkas išsakė pastabų, užstrigai spūstyje ir t.t.
Dar viena, nuo daugelio veiksmų sulaikanti, priežastis yra - o ką žmonės pasakys? Ir tikrai, ką pasakys žmonės, jeigu, užuot dėliojęs patiktukus ar šypsenėles internete, nusišypsosi jiems gatvėje ar pasakysi komplimentą? Tikėtina, kad reakcijų bus visokių, tačiau, kaip rodo praktika, absoliuti dauguma net ir visiškai nepažįstamų praeivių, į šypseną atsako šypsena. Komplimentus, nepaisant visokių įdomių akcijų, daugelis taip pat priima normaliai.
Ypač žavi nedidelių, vis dar išlikusių, miestelių gyventojai. Ten visi, pradedant mažais vaikais, net ir visiškai nepažįstamam, tačiau pakeliui sutiktam žmogui sako „laba diena“. Tiesiog. Ar viso šito maža, norint nusišypsoti?
Nors jeigu ir tokių priežasčių nėra, nusivilti nereikėtų. Dar senovės išminčiai pastebėjo, jog „jeigu moki džiaugtis be priežasties, priežastis džiaugsmui visuomet atsiras“.
Ta intencija siūlau nedidelį eksperimentą - pamėginkime bent vieną dieną visi šypsotis. Sau, artimiesiems, bendradarbiams, tiesiog gatvėje sutiktiems praeiviams. Tikiu, pradžioje tai atrodys keistai ir bus sunku. Visgi spėju, kad į dienos pabaigą daugelis mūsų, visą dieną matydami ne paniurusius, rūškanus, o šypsenų nutviekstus veidus, jausimės žymiai geriau. Pabandom?
