Mano vyras Lietuvą dažnai pavadina „bananų kraštu", už tai aš ant jo labai supykstu. Nes Lietuvėlę ir jos žmones myliu. O ir bananai čia neauga, todėl toks palyginimas visai netikslus. Jei Pakštui būtų pavykę Lietuvą perkelti į Afriką, tai būtų kitas reikalas. Nors... Gal nereikės ir to profesoriaus idėjų apie atsarginę Lietuvą atgaivinti, dabar valdžioje tupint kitokiems „profesoriams".
Štai skaitau pranešimą, pavadinimu: „Lietuva sieks perimti Danijoje nenaudojamas „AstraZeneca" vakcinas". Po poros valandų akis užkliūna už kito: „Danija ieško galimybių pasidalinti „AstraZeneca" vakcina su skurdžiomis šalimis". Ir šypsena nušviečia mano veidą. Kaip smagu būti skurdžios, vargšės, trečiojo pasaulio šalies piliete (rašau SMS vyrui su atsiprašymu dėl „bananų krašto").
Štai taip. Tiek kalbėjom apie lyderystę regione, tiek kėlėme nosį, kad esam Europos centras, beveik pasaulio bamba, o labai greitai paaiškėjo, kokį įvaizdį iš tikrųjų susikūrėm kitų akyse.
Viena po kitos Europos valstybės stabdo vakcinaciją tam tikrais preparatais, bijodami pakenkti gyventojams. O mūsų valdžia dėl savo piliečių drąsi - jie įveiks ir trombus, ir temperatūrą, ir skausmus, ir dar velniai žino ką. Koks pasitikėjimas! Tiems lietuviams, nors nuodus leisk - viską iškęs.
Politikai viešai džiaugiasi, kad pernai užsisakė vakcinų iš skirtingų gamintojų. O iš tiesų greičiausiai kremtasi, kad galėjo visai nieko neužsakinėti. Susirinktų kaip labdarą iš aplinkinių tai, ką tie išbrokavo. Kaip pasenusius maisto produktus ar sugedusią techniką.