Jau tuoj tuoj ir karantinas Lietuvoje bus atšauktas. Pagaliau. Nors valdžia labai stengiasi tempti gumą, gąsdina ir ieško pavojingosios Delta atmainos iš Indijos - atšilęs oras ir prakeikta statistika daro savo. Na, nebus kur dėtis, teks atšaukti karantiną. O su juo - ate ir Galimybių pasui.
Tik priminsiu, kad šitas projektas startavo gegužės 24 d. Šiandien - birželio 19 d., tad, spėju, karantinas tęsiamas, kad Galimybių pasas būtų „gyvavęs" bent jau mėnesį.
Ir kam to reikėjo? Kad į kavinės vidų trys žmonės būtų įėję? Juk patys verslininkai, dar prieš įvedant pasą, aiškino, jog projektas - absurdas. O jau pirmosiomis dienomis į barą užėję klientai suprato, kad tai tik pakazucha. Padavėjas, jei ir paprašydavo parodyti QR kodą, tai tik „mestelėdavo" į telefoną akį - drąsiai galima buvo bet kokį kodą pakišti ar viešojo transporto el.bilietą parodyti. Na, neveikė, tai neveikė - juk ir kainavo Galimybių pasas valstybei, jei tikėsime Šimonyte, „minimaliai", bet kiek papildomos įtampos jis sudarė. Lyg ir taip būtų maža susipriešinimo, valdantieji pasistengė tarpusavyje sukiršinti žmones dėl galimybės įeiti į kavinę, verslininkus suskaidyti į taikančius pasą ir prieštaraujančius klientų skirstymui. Dar ir gėdos jausmą užkrovė ne sau, o kitiems ant pečių.
Neseniai stebėjau tokį įvykį. Lauko kavinėje prie staliuko prisėdo jauna šeima: tėtis, mama ir mažylis ant rankų. Prie jų priėjęs padavėjas išgirdo prašymą, kad su vaikeliu šeimai būtų patogiau pavalgyti viduje, o ir mama norėtų mažylį jaukiai pamaitinti. Akis nuleidęs padavėjas tyliai paklausė, ar jie turi Galimybių pasą. Sąžiningas tėtis atsakė turįs, o štai žmona - ne. Nenori skiepytis, kol maitina mažylį. Padavėjas nežinojo, ką pasakyti, atrodė, kad norėtų skradžiai į žemę prasmegti. Tik išlemeno: „Atleiskit, negaliu įleisti į vidų."
Tiesiog užvirė pyktis, na, kodėl valdžia mus verčia tokiais antžmogiais. Kodėl tas jaunas padavėjas yra priverstas bjauriai jaustis atsakęs šeimai, o šeimos vyras pastatytas į padėtį, kai jo žmona su vaikeliu laikomi menkesniais visuomenės nariais? Ir tada įvyko stebuklas. Po kelių minučių prie šeimos staliuko priėjęs kavinės savininkas maloniai pasiūlė klientams eiti į vidų, kur jiems jau buvo paruoštas staliukas. „Gyventi ir dirbti reikia pagal sąžinę, o ne pagal kažkokį Armonaitės pasą", - tarė jis.