Jurgita ŽEMAITYTĖ: Baisus dalykas

Iki pandemijos kasmet kažkurio mėnesio kažkurią dieną buvo minima Diena be patyčių. Tą dieną visokie psichologai, tolerantiškos asmenybės bei politiniai atstovai kalbėdavo, jog negalima diskriminuoti, tyčiotis, visaip užgaulioti kitokias pažiūras turinčius žmones, kitaip apsirengusius, kitaip gyvenančius ir t.t. Tačiau su Galimybių pasu ne tik ta diena pasimiršo, pasimiršta viskas, ką iki šiol bandėme laikyti teigiamu dalyku. Galimybių pasas ne tik leido, jis privertė skirstyti žmones. Jis supjudė bendruomenes, kaimynus, net šeimos narius. O baisiausia tą suvokti, žinant, jog Galimybių pasas visai negarantuoja, kad žmogus dabar neserga. Jis net negarantuoja, kad žmogus pasiskiepijęs. Jis negarantuoja, kad žmogus yra sąžiningas, doras. Jis garantuoja tik tai, kad to paso turėtojas atitinka kažkokias šiuo metu sugalvotas taisykles. Rytoj jau gal nebeatitiks.

Įsivaizduojate? Šiandien, kai mano QR kodas galioja, - aš teigiamas personažas. Rytoj jau galiu atsidurti užribyje ir kažkam atrodys normalu „paversti mano gyvenimą pragaru".

Tokioje „košėje" dabar auga vaikai. Tie mažieji, kuriems tėvai anksčiau aiškino, jog reikia draugauti su visais, nepaisant to, jog Onytės plaukai netvarkingai sušukuoti, o Jonukas ratukuose sėdi. Dabar gi Jonuką galima „legaliai" ignoruoti, apeiti kieme ratu, nes jo tėvai, pavyzdžiui, bijo vaiką paskiepyti. Gal prie smėlio dėžės tėvai jau paprašo parodyti Galimybių pasą? Jei dar ne vaikų, tai bent savo...

Studijuojant teisę, penitencinės veiklos paskaitose mums aiškindavo apie nuteistųjų resocializaciją. Kaip svarbu suteikti žmonėms antrą šansą, galimybę pasitaisyti; kad kiekvienas gali pasikeisti, nepaisant padaryto nusikaltimo. O atlikusių bausmę asmenų negalima palikti už ribos - nes tai pavojinga pačiai visuomenei. Šiandien už ribos paliekami neturintys Galimybių paso, aiškinant, kad tai yra būtina priemonė. Nors jie nepadarė jokio nusikaltimo ir neturi už ką atgailauti! Ar tikrai to paso kūrėjai nejaučia, kaip tai pavojinga? Mums visiems.