Šie metai visam pasauliui buvo tarsi iš siaubo filmo. Kaip nuo pirmųjų dienų prasidėjo su visokiais baisumais ir nelaimėmis, tokiu žingsniu sėkmingai žingsniavo ir per visus metus. Gaisrai, virusai, kataklizmai - keli „dalyviai" iš margos įvykių puokštės. Negana to, Lietuvai irgi „pasisekė", kaimynystėje išdygo atominė elektrinė. Taigi nuo pirmųjų jos gyvavimo minučių, ir dar kiek prieš jos atsiradimą, prasidėjo kalio jodido tablečių vajus. Žinoma, šiame reikale, kaip ir visur, žmonės pasidalijo į dvi barikadų puses - tikintys ir netikintys tablečių galia, avarijos atveju apsaugančių skydliaukę. Nors, kaip sakoma, atsarga gėdos nedaro, tad jei duoda, imk.
Tiesa, su tuo ėmimu ne viskas taip paprasta. Aišku, viskas vyksta 100 km atstumu nuo Baltarusijos, tačiau apsiribokime Vilniumi. Pirmiausia būtų nuostabu, jog būtumėte „grynas" vilnietis arba bent gyvenamąją vietą deklaravęs sostinėje. Kitu atveju, laukia „ilga kelionė per kopas" arba, trumpiau tariant, nieko gero.
Jeigu esate koks studentas Vilniuje ar šiaip „priklydėlis", nuėjęs į vaistinę, išgirsite malonų pranešimą, jog tablečių tikrai yra. Tačiau, kai jau trauksite iš piniginės eurus (nors, be abejonės, buvo ir tokių, kurie sakė nė cento už tokią „nesąmonę" nemokės), vėlgi maloniai būsite paragintas nejuokauti ir kreiptis į savo kraštą, kuriame esate registruotas. Gerai, tuomet skambutis „savo krašto" šeimos gydytojui dėl receptuko. Dainelė vėlgi panaši, „kodėl skambinate, mes ne Vilnius, viso gero" (iš tikrųjų paskutinių dviejų žodžių net nebuvo).
Šioje situacijoje išvados labai paprastos. Jei esate tas laimingasis ir kalio jodido galia tikintis vilnietis, tiesiog gniaužiate rankoje tabletėles ir gyvenate toliau. O jei priklausote „blogųjų" sostinės gyventojų kategorijai ir bijote Astravo, teks bėgti kuo toliau ir keisti gyvenamąją vietą. Arba taip pagaliau Vilniaus savivaldybė privers visus savo gyventojus prisiregistruoti.