Graikų filosofas Platonas „Valstybėje“ rašė: valstybėje, kurioje valdžios mažiausiai siekia tie, kuriems dera valdyti, yra geriausiai valdoma. Tokioje valstybėje nekyla kivirčų. Visai kas kita, kai į valdžią braunasi tie, kurie tikisi iš jos atsiplėšti kąsnelį. Tokiu atveju valstybėje negali būti gerai tvarkomasi, nes kova dėl valdžios, vidinis karas pražudo jo dalyvius, o kartu ir visą šalį.

Ar kas nors pasikeitė nuo tada, kai gyveno Platonas (422-377 m.pr.Kr.)? Niekas. Žmogaus esybė liko tokia pat, valdžios troškimas - toks pat, o elgesys turint valdžią irgi vienodas: jaučiamasi aukščiau visų aplinkui, o kaip saldu, jeigu galima kitus lyg marionetes valdyti vien žodžiu. Ar galima dėl to pykti, jei šios žmogaus savybės amžinos? Manau, ne.

Stipriausi yra tie, kurie turėdami valdžią moka gerbti kitus ir savo postais anaiptol nesididžiuoja. Tokios stiprybės retas turi, nes tokiu atveju reikia atsiriboti nuo žmogui būdingų žemųjų savybių ir daugiau vadovautis išmintimi. O jos gyvavimas žmogaus gyvenime kur kas trumpesnis nei prigimtinės savybės, lydinčios nuo pat atėjimo į šį pasaulį.

Filosofiški pamąstymai, tačiau, neabejoju, tiktų kiekvienam, turinčiam valdžią. Beje, manau, ir mūsų Vyriausybėje yra žmonių, kurie vadovaujasi išmintimi ir prisimena, kad patys yra tik žmonės ir aplinkui juos - tik žmonės.

Ir mes, valdžios rinkėjai, linkę pirma pasmerkti ir nuteisti tuos, kurie vadovauja, neretai nė neįsigilinę į situaciją. Tai irgi žmogiška savybė. Tik posakis: būk žmogus - irgi ne iš piršto laužtas. Jei mes būsime žmogiški, gal ir valdžia labiau sužmoniškės?