Neturiu televizoriaus. Nepaisant to, mokėdamas mokesčius prisidedu prie nacionalinio transliuotojo - Lietuvos radijo ir televizijos - išlaikymo.
1 nuotr.
Tik jeigu iš mano mokesčių išlaikomų medikų, ugniagesių-gelbėtojų ar net, pastaruoju metu su visuomene bandomų supriešinti, policijos pareigūnų atliekamas funkcijas suprantu, tai LRT veikla kelia vis daugiau abejonių: ar tikrai reikalingas toks „nacionalinis" transliuotojas?
Patys apie save LRT, kurį išlaikyti per metus iš biudžeto skiriama 54 mln. eurų, rašo: „visuomeninis transliuotojas, siūlantis kokybišką, prasmingą televizijos, radijo ir naujienų portalo turinį".
Senais, „blogais" laikais, kai televizijų visai nebuvo, LRT tokią funkciją atliko. Tiek vertinant plačiajai visuomenei skirtas programas, tiek laideles mūsų mažiesiems. Buvo čia ir „Labanakt vaikučiai", ir „Telebimbam", ir daugybė kitokio kokybiško bei prasmingo turinio. Laikai keitėsi, tačiau, mano asmeniniu įsitikinimu, LRT pozicionuojantis save kaip nacionalinį transliuotoją ir toliau turėjo užtikrinti kokybišką bei prasmingą turinį.
Arba turėjo atsisakyti biudžetinių pinigų ir rasti kokį nors kitą finansavimo šaltinį. Tuomet LRT programų kūrėjų viražai ir „prasmingos" temos šiandien klausimų nekeltų - privatus kanalas, tai ką savininkas nori, tą ir transliuoja. Deja, vis dar besiskelbiantis „nacionaliniu", šiandien LRT pasirinko visuomenės daugumai nepriimtiną poziciją.
Iš pradžių pasirodė žmonių nepasitenkinimą sukėlusi laida „Spalvos. Gėjai tėčiai". Dabar panaši pasaulėžiūra buvo pradėta piršti mažiesiems žiūrovams - laidoje „Tūkstantmečio vaikai", pristatomoje kaip „įdomiosios pamokos", neaišku, iš kur atsiradusi pašnekovė dalinosi savo „giliomis" žiniomis apie LGBT.
Matant šias tendencijas, sakyčiau, laikas būtų LRT keisti pavadinimą ir atsisakyti biudžetinių lėšų, nes didžioji dalis Lietuvos visuomenės nelinkusi mokėti už tokį „prasmingą" turinį.
