4 nuotr.Jeigu patys paštininkai žino, kas tas mobilusis laiškininkas, kada jis lanko, dar nereiškia, kad tą žino visi. „Girdėjom apie tokius, bet kur juos rasti? Kelinta diena negaunu laikraščio ir nežinau, kur ieškoti. Anksčiau buvo laiškininkė, važinėjo dviračiu, neprisimenu, kad laikraščių, pranešimų būtų neatnešusi. Buvo davusi savo telefoną, galėjai susirasti, paklausti. Kas paštą dabar nešioja? Gal žinot, kokiu numeriu jiems paskambinti?“ - maldauja senyvo, mandagaus balso vyras.
Skambučių sulaukiu kasdien. Skambina „mobiliųjų“ nuvilti iš įvairių kraštų visiems žurnalistams, kurių telefonus randa laikraštyje. Iš balso gali suprasti, kad žmogus nebejaunas, gal vienišas, kad laikraštis jam svarbus, akis pražiūrėjo, laukdamas moderniojo laiškininko. Vienintelis dalykas, kuo gali padėti, pasakyti skambinančiajam telefono numerį, kurį pats susiradai pašto tinklalapyje. „Atsiprašau, ne nuo mūsų priklauso. Atneš laikraštį. Turbūt už visas praleistas dienas kartu“, - guodi. Jei paguodi.
Žmogų gali suprasti, jis mokėjo pinigus už paslaugą, bet kuo dėti mes? Taip ir norisi paskambinti nurodytu pašto telefonu ir išrėžti, kokie teisūs mums skambinantys žmonės. Pasakyti, kad su klientais bendrauti reikėjo pradėti nuo prisistatymo, pasibeldus į duris. Bet suvoki, kad prie laido pasodinta tik operatorė. Tie, kuriems reikėtų žinoti, vis tiek negirdės.
Jiems gražu. Laiškininkė ant ratų, apynaujame automobilyje, su uniforma, odiniais batais, nebijanti šunų, gal net savigynos apmokyta. Kaip iš holivudinio filmo. Gal ir mobilią sistemą mūsų paštininkai nusižiūrėjo nuo serialų apie gelbėtojus, išdygstančius tą pačią minutę, kai labiausiai lauki? Turbūt klystu. Mūsų „mobilieji“ iš kitos serijos - paprastam žmogui įprastų paslaugų praradimo, mokyklų langų užkalinėjimo, kaimo apleidimo, žmogaus užmiršimo serijos.
