Įrašius žodį „imitatorius“ paieškoje internetas pateiks labai įdomių versijų, bet visų jų esmė yra ta pati - objektas kuris kažką imituoja.
Stebint pastarojo dešimtmečio Lietuvos politinio ir socialinio gyvenimo peripetijas, galima nesunkiai pastebėti, kad su imitatoriais susiduriame kiekviename žingsnyje. Ypač tai tampa akivaizdu kalbant apie vienu ar kitu metu esančiuosiuos valdžioje.
Mano asmeniu įsitikinimu, absoliuti jų dauguma linkusi imituoti „aktyvią veiklą“ ir „rimtą darbą“. Vieni imituoja, kad priima visuomenei naudingus įstatymus, kiti imituoja, kad juos taiso, nors realybėje įstatymai vis tiek neveikia arba veikia netinkamai.
Vieni valdininkai imituoja, kad išduoda leidimus statyboms arba parkų steigimui, kiti - kad tų leidimų „nemato“ ar tiesiog nepaiso, nors kai kuriems, aukštas pareigas užimantiems politikams, nusprendusiems išplėsti savo valdas, net ir leidimų nereikia. Jie, imituodami, kad gerbia įstatymus, vis tiek tą ima ir pasidaro.
Nemažai vietos politikų imituoja rūpinimąsi Lietuvos miškais ir jų gyventojais, tačiau realybėje kirtimai ne tik nestabdomi, bet ir, sprendžiant iš kalbų, netgi bus didinami.
Teismai teigia, kad prieš įstatymą visi lygūs ir visi atsako vienodai, tačiau užtenka panagrinėti vieną kitą skandalingesnę bylą ar plačiai nuskambėjusio teisėjų ir verslininkų baliaus atgarsius ir atsiranda pagrindas įtarti, kad teisėsauga ir teisingumas, bent jau tam tikrais atvejais, taip pat yra imituojamas.
Tad kodėl po viso šito vis dar stebimasi, kad imitavimu užsiima ir likusi Lietuvos gyventojų dalis, kad dauguma imituojame, jog dar mylime Lietuvą ir stengiamės „vardan tos“, imituojame, kad pasitikime savo valdžia.... Tyrimų duomenimis, labiausiai gyventojai nepasitiki Seimu (71 proc.), teismais (66 proc.), Lietuvos Vyriausybe (56 proc.), komerciniais bankais (56 proc.) ir prokuratūra (50 proc.).