7 nuotr.Nenumaldomai artėja Kalėdos ir 2020-ųjų pabaiga. Metų, kuriems buvo prigalvotas visas pluoštas epitetų: pandeminiai, „kovidiniai", kaukėtieji, karantininiai ir kokie tik jie nebuvo. Dar daugiau neapykantos šie metai sulaukė jau slenkant į pabaigą - kai ilgai lauktos šventės daugeliui mūsų taip ir liko nepasiekiamos.
Žinau, jog didelė dalis žmonių analizuoja maršrutus ir policijos postus, kurie įrengti miestuose. Yra ieškančių, kaip apeiti postą miškais, kaimo keliukais. Kad tik pavyktų „v tycharia" prasibrauti iki giminaičių ir susėsti kartu prie šventinio stalo.
Juk daugiau kaip pusę metų gyvenome viltimi, kad su paskutiniais šių metų dūžiais, į nebūtį pradings ir tas nelemtas virusas, o mes stebuklingai nubusime toje tikrovėje, kuri buvo iki klastingųjų 2020-ųjų.
Neslėpsiu, aš taip pat buvau viena iš tų. Pavasarį ant sienos namuose pasikabinau užrašą: „Karantinas - tai ne bausmė, tai mūsų galimybė pasitikti rytojų." Ir tikėdama tuo, laukiau šių Kalėdų, kad galėčiau apkabinti ilgai nematytus tėvus, artimuosius ir visi kartu su palengvėjimu galėtume pakelti taurę gėrimo ir pasakyti, kad ištvėrėme.
Deja.
Ilgai galvojau, ką reikės pasakyti artimiesiems, kaip nuvyti pyktį ir neviltį dėl to, kad taip ir nepavyko visų jų pamatyti gyvai, taip ir liks neišpakuotos šventinės kaukės, kurios buvo paruoštos žaidimams. Šiandien jau žinau - padėkosiu. Kad šiemet niekas nepyko, kai dėl viso pikto nenorėjome priimti į svečius ir kad močiutės neaplankėme jau daugiau kaip pusmetį. Padėkosiu už tai, kad šie metai išmokė branginti kiekvieną susitikimą, kiekvieną dieną, kai niekas nepranešė, jog prastai jaučiasi. Šiemet išmokome dažniau rasti laiko darbų apsuptyje paskambinti artimiesiems ir nuoširdžiai paklausti, kaip jie jaučiasi. Šie metai tik dar kartą įrodė, kad ne kelionės, pramogos, ne dovanos, o tas gyvas buvimas kartu - yra didžiausia kalėdinė dovana. Tikiuosi, galėsime ją vieni kitiems dovanoti dar daug metų. Deja, šį kartą - tik per kompiuterio ekraną.
