Gėda, už kurią sumokėjome mes

Vienoje iš jų pasakojama, kaip dirbanti mama išskuba į darbą pažadinusi dukrą, kad ši nepavėluotų į mokyklą. Šioje reklamoje pasakojama, kas yra nepriežiūra. Bandoma pasakyti, kad mergaitė į mokyklą eina alkana ir su neišskalbta uniforma, o gal tik ką tik ištraukta iš džiovintuvo. Skambant gailiai muzikai rodoma, kaip ji pati pasikloja lovą, išsivalo dantis, suplauna indus. Reklamos pabaigoje leidžiama suprasti, kad visa tai yra nepriežiūra. O nepriežiūra - irgi smurtas. Nežinau, ką pagalvojo vienišos dirbančios mamos, kurių vaikai patys moka pasikloti lovas ir prisideda prie namų ruošos.

Bet baisiausia reklama, pasakojanti apie psichologinį smurtą. Bent jau taip ji pristatoma. Nors žinantiems keturmečio berniuko istoriją Kėdainiuose ši reklama pasako daug daugiau.

Reklamoje tamsiame kambaryje ant pamokas ruošiančio mažamečio sūnaus rėkia susierzinęs tėtis: „Tu man išmoksi rašyti. Kitaip net neišeisi iš šito kambario. Pamatysi!" Ar tik mane vieną nukrečia šiurpas? Nes reklama atrodo kaip tikrų įvykių atkūrimas. Mažametis Matukas sulaukė tėvų mirtinų smūgių todėl, kad darė klaidas mokydamasis rašyti...

Siūlyčiau reklamos kūrėjams bent pabandyti suvokti, ką reiškia tokia šeimos tragedija, kuri nutiko Kėdainiuose. Nesvarbu, kad mama ir vaiko patėvis sėdi kalėjime. Iki šiol netektį išgyvena ir berniuko biologinis tėtis, kiti šeimos nariai bei giminaičiai, jį pažinoję žmonės. Kasdien jie turi matyti tokią reklamą per televiziją ir vėl išgyventi tą skausmą. Ar jau Matuko istorija tapo visos Lietuvos ir su ja galima daryti, ką nori? Nepakako pasireklamuoti prie vaiko kapo?..

Jeigu tai yra švietimas, kurį reikia įgyvendinti, atpratinant visuomenę nuo įpročio smurtauti, tai gal laikas keisti samdomus specialistus ar bent jau metodus? Nes dabar tai atrodo ne kaip visuomenės švietimas, o gėda už mūsų pinigus.