1 nuotr.Vasara, o ypač jos pradžia, man asocijuojasi su gimimo diena. Žinoma, pastaraisiais metais svajones ir norus tenka gerokai „apkarpyti", tačiau net nereikia galvoti apie torto valgymą užjūryje, šiais laikais net apsilankymas kaimyninėje kavinukėje tampa beveik neįmanoma misija.
Realybė yra tokia, jog užėjus į kavinę, padavėja pirmiausia pasisveikina ir paklausia: „Ar turite pasą?" Juokaujant atsakius, jog LR pasą, žinoma, turi, būni patikslintas, jog pastarasis dabar yra ne toks vertingas ir apskritai mažai reikalingas, svarbiau yra turėti Galimybių pasą. Tiesa, apsidairius po tuščią kavinę, supranti, jog veikiausiai čia lankosi tik LR ar kitų valstybių piliečiai, anaiptol ne iš galimybių šalies. Aišku, džiugu, jog nors ir nenoriai, bet orai pamažu panašėja į vasarą ir neturintieji galimybių gali sėdėti už durų, lauke. Juk tai irgi šiokia tokia galimybė.
Grįžtant prie gimtadienio ir tęsiant pokalbį su padavėja apie būsimą „šventinę" rezervaciją, prasideda galimų scenarijų dėliojimas. Pirmiausia, žinoma, pasiūloma pamąstyti, ar per porą savaičių nenorėtume tapti galimybių šalies gyventojais. Taip pat galima rinktis iš „kurie draugai jums brangesni" varianto. Kitaip tariant, jei dalyvių skaičius prie vieno staliuko (lauke!) viršija leistiną, porą netelpančiųjų laisvai galima pasodinti kitame kavinei priklausančio gatvės lopinėlio gale. Be abejonės, įmanoma ir tai, jog draugai su galimybėmis gali įsitaisyti kavinės viduje, o likusieji - moti jiems iš už lango. Taigi rokiruočių, tokių, sakykime, įdomesnių, tarsi yra net daugiau nei normaliais laikais. Juk pats niekada nesugalvotum į gimtadienį ateinančio draugo prašyti paso bei sodinti jį kuo toliau nuo jubiliato.
Tačiau ir šiuo atveju jau nebereikia stebėtis bei piktintis (gal kiek nelogiškais) valdžios sprendimais. Reikia tiesiog džiaugtis, jog Galimybių pasas neatima „likusių" galimybių, pavyzdžiui, jis dar nereikalaujamas parduotuvėse, kai be paso gali gauti tik batono, o ne šokoladinį tortą.
