7 nuotr.Dar senovės romėnai reikalavo duonos ir žaidimų, o šiuolaikiniam europiečiui atrodo savaime suprantama, kad jis privalo gauti ir viena, ir kita. Be to, dideliais kiekiais. Ir štai, įsibėgėjus XXI amžiui, ateina laikas, kai žmonėms pasakoma: stop, žaidimų nebus, sėdėsite namie. Iš pradžių tai gali atrodyti menkniekis. Svarbu, kad yra duonos, kruopų ir tualetinio popieriaus.
Tačiau atėjo antra karantino savaitė, po to turbūt ir trečia, ketvirta. Laiko klausimas, kada paaiškės, jog žaidimų stygius yra rimta problema. Europiečiai taip įprato prie gero gyvenimo, kad duonos neužteks, pradės jaustis kažkas panašaus į abstinenciją. Kai užkietėjęs futbolo sirgalius anglas porą mėnesių pagyvens be savo mylimo klubo rungtynių, bus visai nejuokinga nei jam, nei jo šeimos nariams. Asmeniškai aš jau dabar jaučiu savaitgalinės Lietuvos krepšinio lygos dozės trūkumą. Kažkas kitas labai pasiges teatro, koncertų, pasivaikščiojimų po drabužių parduotuves. Visa tai yra žaidimai šalia duonos kasdieninės, kaip kadaise buvo viešos egzekucijos, sutraukdavusios minias žioplių.
Liūdna, kai lieka tik duona. Na gerai, dar kruopos ir tualetinis popierius. Visgi žaidimų stygių jaučiantis žmogus galėtų rasti paguodą, pagalvojęs, kaip mūsų protėviai gyvendavo kaime prieš šimtmetį ar pusantro, gūdžią žiemą. Padėtis būdavo labai panaši į karantiną - niekas tau pramogų nepasiūlys, judėjimo laisvė natūraliai apribota, gali aplankyti nebent kaimynus. Ir dar skrandis nėra garantuotai pilnas.
O juk išgyvendavo. Ir netgi pramogų susirasdavo, tik pramogos, kitaip nei dabar, būdavo susijusios su tiesioginiu bendravimu. Dėl tokių pramogų nereikėdavo kažkur keliauti, mokėti už jas pinigus. Jei karantinas užsitęs, teks pasimokyti iš protėvių. Prisiminti, kad įdomūs yra ir šalia esantys žmonės, o ne tik tie, kuriuos matome koncertuose, teatruose, arenose ar reklamose.
