1 nuotr.Mūsų šalis neretai primena stebuklų kraštą. Ar ne stebuklas, kad darbo biržoje darbo ieško būtent tų profesijų atstovai, kurių taip trūksta darbdaviams? Įprastai dėl tokio sutapimo reikėtų tik rankomis ploti - bravo, galima įdarbinti gausybę žmonių ir jie, ir darbdaviai liks patenkinti. Tik ne mūsų stebuklų šaly...
Pas mus ieškantys taip ir lieka neradę vieni kitų. Ir ne tik todėl, kad jeigu abi pusės surastų viena kitą, tai darbo biržai pačiai reikėtų eiti į darbo biržą. O todėl, kad vienų ir kitų lūkesčiai kardinaliai skiriasi. Vienoje pusėje darbdaviai, kaip jau esame įpratę, nori gero specialisto, patyrusio, bet dirbančio už minimumą. Kitoje pusėje darbuotojai - arba neturintys jokios darbo patirties, arba tą patirtį jau seniausiai užmiršę, apskaičiavę, kad dirbti eitų už du minimumus, ir iškart pabrėžę, kad neapsieis be tėvadienių. Nei vienų, nei kitų smerkti už jų norus negalima. Visi jie nori užsidirbti.
Štai viename Norvegijos miestelyje dirbantis žmogus pasakoja, kad jam kas rytą į darbą tenka važiuoti apie 100 kilometrų. Atrodytų nepavydėtina, bet pavydėti yra ko. Juk už kiekvieną kilometrą jam yra sumokama - 2 kronos (0,22 euro). Štai už kelionę į darbą ir iš jo žmogus gauna 45 eurus. O važiuoja juk jis ne savo automobiliu, pila ne savo degalus ir atidirbęs bent 6 valandas dar gauna gražaus pinigo už darbą (kas parūpino sezoninius darbo drabužius, avalynę, įrankius, neminėkime, nes bus dar skaudžiau). Štai ir išeina, kad dirbti ten apsimoka, o jeigu darbdavys gali tokiomis sąlygomis samdyti žmogų, vadinasi, jam irgi apsimoka. Mūsų krašte neapsimokėtų niekaip... Tikrai ne visi mūsų verslininkai yra gobšuoliai, tiesiog jiems kurti verslą irgi iš kažko reikia.
